Lietuva, pasaulyje garsėjusi kaip vienakojų lesbiečių ir žmogėdrų šalis, per artėjantį krepšinio čempionatą turės progą išgarsėti kaip savo kalbos neturinti valstybė. Nors angliškam simboliui pritarę asmenys tikina, kad tai padės sklisti šalies reklamai, specialistai mato, kaip vargingas mūsų įvaizdis įmurkdytas į balą.
Prestižo neliko
Lietuva krepšinio šalies įvaizdį puoselėja nuo pat Europos krepšinio čempionato ištakų – 1937–aisiais mūsų sportininkai tapo Europos čempionais jau antrame tokiame tarptautiniame renginyje Latvijoje. Po dvejų metų, 1939–aisiais, auksu mūsiškiai pasipuošė ir Lietuvoje, Kauno sporto halėje. Tačiau kasmet milijonus išleidžianti net tuštiems pasvarstymams apie įvaizdį, šiemet Lietuva apsisprendė jo nekurti net už dyką: oficialiu 2011 metų Europos krepšinio čempionato talismanu tapo ne kas kitas, o personifikuotas gintaro gabalėlis su krepšinio kamuoliu – “Amberis„ (angliškai “amber“ – gintaras).
Kažkodėl tai, kad talismano pavadinimas nieko bendro neturi su lietuvių kalba, konkurso organizatoriams neužkliuvo. Net priešingai – “Eurobasket 2011" komunikacijos vadovas Linas Kunigėlis tvirtino, kad tai kaip tik padės šalies reklamai. Esą lietuvių kalba europiečiams yra neįkandama, todėl angliškam simbolio variantui pritarta be didesnių diskusijų.
Nori įtikti
“Vardas yra neatsiejamas nuo pačios idėjos. Tačiau nėra nei tradicija, nei nuostata vadinti talismaną tos valstybės, kurioje vyksta renginys, kalba. O akcentas buvo į užsienio svečius, kurie atvyks į čempionatą. Angliškas variantas yra lengviau suprantamas ir ištariamas nei “gintaras„ ar “gintarėlis“. Todėl tokiu vardu jį lengviau parduoti užsieniečiams", – paaiškino L.Kunigėlis.
Pats krepšinio simbolio kūrėjas Tomas Jocys iki vakar vakaro telefonu buvo nepasiekiamas.
Įvaizdis – jo nebuvimas
Buvęs Lietuvos įvaizdžio komisijos narys parlamentaras Vytautas Grubliauskas neabejojo, kad mus pasaulis laikys kalbos neturinčia tauta.
„Eilinį kartą nepraleidome progos nusilenkti žemiau, nei galime, ir laižyti ten, kur jau užlaižyta. Tačiau praleidome progą parodyti pasauliui, kad esame saviti, kad patys gerbiame savo kultūrą, kalbą, vardus ar pavadinimus. Tai buvo pats geriausias šansas parodyti ką nors lietuviško – net neabejoju, kad kitos valstybės, kurios iki šiol rengė panašaus pobūdžio čempionatus, kaip tik pirmiausia galvojo, kas reprezentuotų tą šalį", – piktinosi V.Grubliauskas.
Jis priminė, kad, pavyzdžiui, kaimynai lenkai tiek organizuodami krepšinio čempionatą, tiek artėjant Europos futbolo šventei savo kalbos nepamiršo.
„Nežinau, kam gimė mintis bandyti patiems savo rankomis ištrinti mūsų tapatybę liudijančius dalykus. To tikrai nepateisinu. Kaltas prakeiktas lietuviškas nuolankumas. O taip blaškydamiesi kaip tik ir sukuriame įvaizdį šalies, kuri niekaip neranda savo įvaizdžio", – sakė jis.
Faktai
◗ Užsienio šalys, organizuodamos krepšinio ar futbolo čempionatus, dažniausiai stengiasi pabrėžti savo šalies savitumą.
◗ 2009–ųjų rugsėjį Lenkijoje vykusio Europos krepšinio čempionato oficialus talismanas, kaip geriausiai reprezentuojantis šalį, buvo Stumbras, vardu Myško.
◗ Lenkai nebuvo abejingi įvaizdžiui ir kartu su ukrainiečiais ruošdamiesi 2012–ųjų Europos futbolo čempionatui: abi valstybės simboliais išsirinko „brolius dvynius" – Slavko ir Slaveką.
◗ 2006–aisiais Japonijoje vykusiame pasaulio krepšinio čempionate sporto sirgalius linksmino nacionalinis animacinis personažas – pingvinukas Badz–Maru.
◗ Pasaulio futbolo čempionatuose dažniausiai figūruoja nacionaline valstybių kalba pavadinti talismanai. 1966 m. Anglijoje juo tapo liūtas Vilis, Meksikoje 1970–aisiais – berniukas Chuanas su sombrero, o 1986–aisiais – pipiras Pike, 1978–aisiais Argentinoje – berniukas, vardu Gaučito, Ispanijoje 1982–aisiais – stilizuotas apelsinas Naranchito. Net pernai vykusio čempionato Pietų Afrikoje globėjas buvo liūtukas Zakumis, vietos tautų kalbomis reiškiantis Pietų Afrikos sutrumpintą pavadinimą ir skaičių 10.
Kalbos kompleksas – nepagydomas
Irena SMETONIENĖ – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė:
Savinieka yra persikėlusi iš kultūrinės į kalbinę. Mums atrodo, kad jei kažkas yra lietuviškai, tai niekam nebus įdomu, niekas nepirks. Nė viena normali šalis sau tokių dalykų neleistų.
Tai ateina iš lietuviškų prekių ženklų, kai verslininkai nesirenka lietuviško vien dėl to, kad jiems atrodo, jog pasaulis gali nesuprasti. Tokių dalykų beveik neįmanoma išmušti iš galvos tiems, kurie sugalvoja projektus net ir valstybiniu lygiu. Pavyzdžiui, puikiai prisimenu “Drąsios Lietuvos" projektą, kai buvo sumąstyta pakeisti pavadinimą į anglišką.
Tokie dalykai psicholingvistiškai padaro neigiamą įtaką – tuomet visiems atrodo, kad bet koks svetimas žodis gali reprezentuoti, pristatyti mus. Anksčiau mus tapatindavo su Rusija, net žemėlapyje buvo rašoma “privet„. Tai nesistebėkime, jei svečiai sakys: lietuviai neturi savo žodžio gintarui, jie patys sako “Amberis“. Nenustebkime, kai atsiras ir “amberiniai karoliai".
Auga jaunoji karta, kuri jau nenori taisyklingos bendrinės kalbos, nori, kad būtų anarchija. O reklama turi du galus – taip, bus lengviau parduoti, bet ar per reklamą mes patys nenorime kažkuo pasirodyti? Buvo proga pasakyti, kad šitas žodis lietuviškai yra gintaras. Dabar nebebus.
Ignas JAČAUSKAS
