Šiandien pasaulyje išsilavinusių ir skaitančių žmonių yra gerokai daugiau nei kada nors anksčiau. Pakanka apsilankyti didžiosiose knygų mugėse (Geteborgo, Jeruzalės ar Vilniaus), kad suprastum, jog gedulinga muzika knygos erai XX amžiuje nuskambėjo per anksti. Knygos vaidmuo žmonių gyvenime šiandien toks didelis, kad bet koks pesimizmas skaitymo atžvilgiu atrodo veikiau įaudrintos vaizduotės, o ne tikrovės stebėjimo pasekmė.
Bet ar iš to išplaukia, kad knyga ir skaitymas nebepatiria rimtų problemų ir grėsmių? Anaiptol ne. Viena iš didžiausių grėsmių knygos pasauliui – tai greitasis skaitymas. Tik šiukštu nepainiokime greitojo skaitymo su bėgliu skaitymu ar greitu informacijos įsisavinimu, be kurio mes paprasčiausiai neišgyventume informacijos perprodukcijos amžiuje.
Greitasis skaitymas yra ne tiek skaitymo tempas, kiek orientacijos knygų pasaulyje būdas (tiksliau, jo nebuvimas). Veikiau jis yra nuostata, atimanti iš knygos jos sakralumą, paslaptį ir gilų skaitytojo susitikimo su ja išgyvenimą. Tai panašu į greitą maistą. Lygiai kaip egzistuoja junk food, esama ir to, ką būtų galima pavadinti junk literature (arba pulp literature).
Greitas maistas, kaip žinia, yra ne tik nesveikas ir prastas, bet ir pakerta vertinimo galią – ilgiau jį vartojant galima prarasti kokybės ir skonio kriterijų pojūtį. Lygiai tas pats galioja greitajam skaitymui – jo žala slypi laipsniškame skirtumų nutrynime tarp didžiųjų tekstų ir grafomanijos.
Turiu omenyje ne kokį deklaratyvų klasikos atmetimą ir Shakespeare’o, Cervanteso ar Swifto prilyginimą pornografiniam romanui, o gebėjimo skaityti didžiuosius tekstus tylų užgesimą. Problema slypi ne nenore skaityti didžiąją literatūrą, o jos skaityme lygiai taip pat, kaip skaitoma masinė literatūra.
Tad viena iš pagrindinių greitojo skaitymo ir apskritai masinės edukacijos pasekmių – šalia formalaus visuotinio raštingumo kaip epidemija plintanti masinė kultūrinė mažaraštystė. Kažkada mane šokiravo JAV leidžiamos Shakespeare’o knygos, kuriose nebuvo nė vienos autentiškos jo frazės – XVI amžiaus anglų kalba buvo pakeista nūdienos anglų kalba.
Kaip žinia, pasibaisėjęs žurnalistine puskalbe, George’as Orwellas „1984-uosiuose“ aprašė Okeanijos totalitarinio režimo vykdomą kalbos politiką – Naujakalbės kūrimą tam, kad dingtų visa kada nors egzistavusi ir žmoniją dvasiškai vienijusi referencijų sistema. Kasdien naikinant dalį anglų kalbos žodžių, reikėjo pasiekti pakopą, kada žmonės nebegalės skaityti Shakespeare’o.
Tiesą sakant, aš ilgai maniau, jog šitas protėjiškas pavirtimas viskuo, kuo tik nori, yra specifinė anglų kalbos problema, kol nesužinojau, kad net dabartinėje Vokietijoje jauni žmonės nebepaskaito Goethe’s ir Schillerio jų kalba, todėl jiems būtinos literatūrinės adaptacijos.
Sykiu greitasis skaitymas veda ir į negebėjimą ilgiau išlaikyti estetinės bei intelektualinės įtampos, tad didžiuosius kūrinius tenka neišvengiamai trumpinti ir pateikti viso labo kaip ištraukas arba įdomiausias vietas (maždaug kaip the highlights from Shakespeare, kaip tai pristatoma Melo Brookso kino komedijoje „To Be or Not to Be“).
Lietuvoje ilgai buvo didžiuojamasi (ir gan pagrįstai) tuo, kad mokyklose kalbos buvo išmokoma gerai, kad kas jau kas, o taisyklinga rašyba ir kalbos kultūra aukštosiose mokyklose tikrai nebuvo problema. Šiandien tenka konstatuoti faktą, kad Lietuva stulbinančiai greitai perėmė blogiausia, kas yra Vakarų edukacinėse sistemose, sykiu neperimdama to, kas ten yra vertinga.
Visa mūsų edukacija virto masine, o elitinės mes neturime ir, tiesą sakant, net nesidomime ja. Graži rašytinė ir sakytinė lietuvių kalba vis labiau virsta siauro iš tikrųjų išsilavinusių žmonių rato privilegija, o kiti vartoja puskalbę (įskaitant ir mūsų politikus). Tad laikas liautis ironizavus kitas šalis ir geriau susirūpinti savimi, užuot vis dar skleidus didžiai išsilavinusios Lietuvos mitą.
Ar dar gyva vaizduotės biblioteka?
Klasikinėje literatūroje – ypač prancūzų filosofinėse apysakose ir vokiškame dvasios ugdymo romane (Bildungsroman) – apstu pavyzdžių, kaip sudaromos nedidelės bibliotekos, padedančios išugdyti kultūringą žmogų. Voltaire’o „Atviraširdžio“ herojus – huronų genties indėnas – patenka į Bastiliją ir ten yra išlavinamas kito kalinio, jansenisto pamokslininko Gordono.
Alexandre’as Dumas akivaizdžiai pasinaudojo Voltaire’o atverta kalėjimo universiteto idėja ir savo romane „Grafas Montekristas“ pavaizdavo ją kaip studijas, kuriomis kitas kalinys, abatas Faria, išlavino bemokslį Marselio jūreivį Edmoną Dantesą (nežinia, kas vertingiau – ar lobis, kurį Faria paliko Dantesui, ar išsilavinimas, kuris jį pavertė grafu Montekristu ne mažiau nei turtai).
Kad ir kaip būtų, Voltaire’as gerokai labiau detalizuoja vaizduotės biblioteką, kuri yra visos kultūros modelis. Gordonas Atviraširdžiui atveria Antikos ir Naujųjų amžių literatūros lobyną. Kitoje savo filosofinėje apysakoje „Kandidas“ Voltaire’as nuobodulio ir beprasmybės kankinamo salos gubernatoriaus Pokokurantės lūpomis atmeta klasikinę literatūrą ir išjuokia ją skaitančiuosius.
Tiesą sakant, tai panašu į tingaus proto aristokratų ir juos mėgdžiojančių snobų satyrą, o ne į paties Voltaire’o abejonę klasikos verte. Šioje vietoje galima būtų paminėti ir Hermanno Hesse’s ne kartą aprašytas vaizduotės bibliotekas, ugdančias iš tikrųjų mąstantį žmogų.
O ar mes šiandien dar konstruojame vaizduotės bibliotekas, kurios padėtų išugdyti klasikinio ir moderniojo intelektualinio jautrumo formas mūsų amžininkuose? Įtariu, kad tokios tobulos arba vaizduotės bibliotekos draugui ar mokiniui idėja apskritai yra apleidusi mus. Mes naiviai tikime savaimine žmogaus galia atsirinkti vertingą literatūrą ir ją atskirti nuo menkaverčio skaitalo, kažkodėl užmiršdami, jog tai yra jokiu būdu ne spontaniškas ir savaiminis, o kruopščiai organizuotas ir pačios kultūros palaikomas dalykas.
Gyvenant laikotarpiu, kada politikos, popmuzikos ir kino žvaigždžių memuarai, išpažintys ar net poezijos mėginimai patenka į literatūros teritoriją, anaiptol nėra aišku, ar visa tai tėra nekalti rinkodaros triukai ir ar ilgainiui jie nepradės užimti didžiųjų tekstų vietos. Juk finansinę ir politinę galią turinčiųjų grafomanija gali į paraštę nublokšti bet ką.
Viešoji erdvė, kaip yra pastebėjęs Zygmuntas Baumanas, vis labiau tampa garsių žmonių privataus gyvenimo sklaidos arena. Todėl tokioje erdvėje didžiuosius tekstus ir apskritai vertingą literatūrą gali išgelbėti tik kitoks santykis su ja. Tai ir yra lėtasis skaitymas bei jo atgimimas.
Lėtasis skaitymas
Kas yra lėtasis skaitymas, kurio Šveicarijos kalnų kaimelyje ieškojo Hermannas Hesse, o savo vienatvėje – Johnas Fowlesas? Tai žinojimas ką skaitai. Sykiu ir kruopštus pasirengimas susitikimui su mylimu tekstu. Tai kūrinio interpretacijos tobulinimas bei savųjų interpretacinių galių atvėrimas. Jie neįmanomi be detalės studijų.
Jei greitasis skaitymas yra visų pirma rinkodaros fenomenas, kurio pamatai glūdi rinkos gebėjime tave paversti statistiniu vienetu, padedančiu įgyvendinti suplanuotą sėkmės istoriją, lėtasis skaitymas yra sąmoningas skaitytojo santykis su tekstu. Aukščiausia jo forma yra toks rašytojo ir skaitytojo simbolinės bendraautorystės ryšys, kada kūrinys yra išgyvenamas kaip nuolat modernus, aktualus ir atliepiantis skaitytojo dabarčiai.
Muziejaus dulkių nupūtimas nuo teksto, archyvinio santykio atmetimas išsižadant iliuzijos, kad iš tikrųjų artima yra tik tai, kas chronologiškai yra arčiausiai mūsų, kad kažkokia paslaptinga empatijos galia ar komplikuota hermeneutika padės mums perprasti XIV ar XVI amžiaus žmogaus pasaulėjautą, ir galiausiai didžiojo autoriaus pavertimas savo amžininku, nuolatinė jo aktualizacija – štai kur slypi lėtojo skaitymo esmė.
Lygiai kaip tikra draugystė paprastai nieko bendra neturi su vienmečiais ar kartos sąsaja, taip ir socialumas bei jautrumas negali būti suvesti į gyvenimą sensacijomis, vienadienėmis banalybėmis ir žinojimą visko, ką mums mėgina įpiršti medijų ir reklamos pasaulis.
Lėtasis skaitymas mums gali padėti susivokti savyje ir savo aplinkoje, savo jausmuose ir estetiniuose išgyvenimuose. Jis mums leidžia atverti paprastą tiesą, kad Dante, Shakespeare’as, Cervantesas ir Swiftas yra gerokai modernesni už absoliučią daugumą nūdienos autorių.
