“Kviečiu, kad ir žurnalistai šioje srityje galėtų padirbėti, bet aišku pirmiausia valdžia turi paruošti komunikavimo kampanijas ir jas viešinti per įvairias visuomenės informavimo priemones“, - taip prabilo premjeras A. Butkevičius. Apie dūstančią nuo pabėgėlių Europą.
Jei nebus valdžios programų, visuomenė bus nuteikta pries pabėgėlius. “Tam tikros jėgos” tikrai pasinaudos pabėgėliais. Taip gasdina mus premjeras.
A.Butkevičius supranta, kad kelio atgal nėra: mums tik pradžiai duota integruoti tūkstantį nelaimėlių, kai tuo tarpu Švediją kasdien pasiekia po tūkstantį migrantų. Jų bus daugiau.
O pabėgėliai – rimtas iššūkis mūsiškei visuomenei, kurioje svetimo skausmo nebūna. Kurioje net savo artimo dažnas nekenčia, ką ten pabėgėlio.
Bet ar ką nors gali pamokyti valdžia? Valdžia labai gerai moka išleisti pinigus, o mokymais ar visuomenės švietimu visada pridengiama valdžios reklama. Grubiai tariant, po komunikavimo programomis slepiasi valdžios propaganda ir politikų pijaras.
Paskutinieji ir naujausi A. Butkevičiaus reitingai daryti tada, kai pabėgėlių krizė dar nebuvo Lietuvos realybė. Ir šie reitingai – stulbinamai geri. Socdemai turbūt net šampano butelį iššovė, kad atšvęstų savo pergalę prieš Dalią Grybauskaitę.
Tačiau lygindamas savo kylančią saulę su visuomenės ksenofobija, A.Butkevičiui šviesi perspektyva niaukstosi.
Taip taip, mes turime priimti pabėgėlius, niekur nesidėsim – tokia Europos Sąjungos politika. Bet šiai realybei atsverti reikia daugiau nei jautrumo. Tam reikia valdžios propagandos.
Juk jau prasidėjo rinkiminė kampanija. Ne oficialioji. O toji, po kilimu. Ir dėl Seimo, ir dėl Prezidentūros užkariavimo.
Premjeras nuomonę turi, bet sumaniai laviruoja
Šiandien aš nebedrįsčiau sakyti, kad A.Butkevičius neturi nuomonės arba kad jis mėtosi kuriuo nors klausimu, ryte pasisakydamas vienaip, vakare – kitaip.
Premjeras turi nuomonę, jis ją netgi labai reiškia, tačiau jo nuomonė yra tokia, kokios reikia. Vienaip sako jo duris varstantiems lobistams, verslininkams, kitiems įtakingiesiems. Kitaip – visuomenei.
Paradoksalu yra tai, kiek daug žmonių, užvėrę premjero duris, nežino, ką jis iš tiesų galvoja. Jis į akis sako viena, tačiau už akių gali pasakyti visai ką kita. Nelygu kokia auditorija. Tad daug lengviau galima premjerą apibūdinti tų žmonių, kurie su A.Butkevičiumi bendrauja, reakcijomis. Iš jų susidaro vaizdas, kad šis premjeras yra sunkiai prognozuojamas, jis neretai nesilaiko žodžio, nesako teisybės arba sako tai, ką tuo metu nori išgirsti auditorija. Bet tai neatspindi realios situacijos.
Jie nėra užtikrinti, ar tai, ką jie susitarė su premjeru akis į akį, galios daugiau nei pusdienį, ar nenutekės informacija. Ir tik retais atvejais, pavyzdžiui, dėl pačiam premjerui svarbių klausimų, galima juo pasitikėti. Vienu iš tokių buvo suskystintų dujų terminalas.
Ir vis dėlto. Apie premjerą galime būti visokios nuomonės, tačiau negali pabėgti nuo fakto, kad jis ligšiol yra vienas populiariausių šalies politikų. Ir net nepaisant to, kad yra premjeras. Ir jau keletą metų.
Galima būtų nurašyti tokius premjero pasiekimus – puikų pasitikėjimo reitingą - geriems laikams. Na, gal ne geriausiems, kokie yra buvę, bet tikrai neblogiems, nes jau daug dalykų yra stoję į prieškrizinį lygį. Net kai kurie atlyginimai. Ir kol kas prognozės, jei ne optimistinės, tai bent pranašauja stabilumą.
Taip, premjeras tikrai daug dėmesio skiria viešiesiems ryšiams. Jei Dalia Kutraitė būtų patarinėjusi tik Pažangos tarybos darbotvarkės klausimais, vargu, ar ji būtų pasitraukusi iš pareigų. Juk premjero ir jo žento akcijų klausimo nesiėmė svarstyti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Kam trauktis, jei viskas gerai?
Bet be D.Kutraitės yra ir kitų. Be to, A.Butkevičius iš tikrųjų turi uoslę.
Nuo sudėtingų temų A.Butkevičius pabėga
Ir uoslę turi tiesiog kartais būtiną politikui - kaip patogiai „nusiplauti“ nuo nepatogių jam temų.
Kartais tam padeda savi kadrai institucijose. Pavyzdžiui, kai Mokesčių inspekcijos vadovu tapo seno socdemo sūnus.
Taip, kartais Bronius Bradauskas yra nevaldomas arba pasisako taip, kaip nenaudinga partijai, tačiau už jo stovi ne tik nemažai senosios nomenklatūros, bet ir visa apygarda. Bradauskas jaunesnysis – taip pat Mokesčių inspekcijos senbuvis, bet jei, kaip yra kalbama, per VP grupės skandalą Mokesčių inspektorių yra pasiekusi kompormituojanti informacija apie iš VP grupės mokėtas pakišas kai kuriems socdemams, kokia tikimybė, kad tai kada nors iškils į viešumą?
Kitais atvejais premjero kailį gelbsti darbščios, bet nelabai išmintingos ministrės.
Visas bulves už socialinio modelio projektą susirinko darbietė Algimanta Pabedinskienė, o dabar diskusijos persikėlė į Seimą. Premjeras šiuo klausimu tiesiog nesileido į diskusijas – tokiam svarbiam reikalui Vyriausybėje buvo skirti geriausiu atveju du posėdžiai.
Pieno problemą sprendė ne premjeras. Jis buvo paliktas Žemės ūkio ministerijai. Premjeras tuo metu apdairiai mėgavosi kalnų vaizdais, kuriais, žinoma, pasidalijo iš su visuomene ir gimusia anūke. Su kuria mes taip pat susipažinome.
Pabėgėlių reikalai taip pat sumaniai nudrenuoti į Seimą – ten, kur pasimeta visos pradžios ir visi galai. Loretai Graužinienei telieka tik pasiskųsti žurnalistams.
Seime pasimetė ir Prezidentės siūlytoji kandidatė į Generalines prokurores. Kiek tarp balsavusių prieš E.Dambrauskienę buvo socdemų, galima tik nutuokti, bet jų tikrai buvo. Tačiau jei A.Butkevičiui ir socdemams būtų nenaudinga priešprieša su D.Grybauskaite, juk rezultatas būtų kitoks, ar ne?
Tad čia nėra nei neprotinga, nei kvaila, nei „prietaisiška“, kaip kartais yra pašiepiama nustebusio premjero išraiška. Taip sugebėti laviruoti ir išlikti populiariam išties reikia sugebėti, o visos tos reakcijos ir reikalingos, kad galima būtų išlaukti, o išlaukus - nukreipti dėmesį.
