“…jos išlenda iš savo urvelių, baimingai kraipydamos ūselius. Tačiau pasigirdus šaižiam Šeimininko švilpukui, jos puola beatodairiškai…”
(turbūt iš Kafkos)
…Jie pasirodo tada, kada reikia, lūžio momentais. Švilptelėjus Šeimininkui, Kremliaus Žiurkinui, jie urmu išlenda į viešumas. Tik tada ir galima juos atpažinti, tik tada jie išsiduoda, išsiryškina iš tamsos, iš liguistų išduotos sąžinės sutemų…
*
Vienu metu į interneto šiukšlinus vandenis išplaukė keli įvairių autorių straipsniai viena ir ta pačia tema – Lietuvos užsienio politikos, tiksliau, Lietuva contra Rusija tema. Apie tai, kokia bloga yra Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, nes ji – „netoliaregiškai rusofobiška, barokiškai retoriška, politiškai klounadiška, nepilnavertiškai kompleksuota, prikišamai herojiška, pompastiškai deklaratyvi, blizgančiai atributiška, nepakankamai finliandizuota… spygliuota, paranojiška, tiesmukiška, atrakcinė, parodomoji, periferiška, marginalizuota, mitologizuota ir netgi… katalikizuota “…
O turėtų būti – „nepraleidžianti progos patylėti, besiremianti vidiniu potencialu ir kūrybinėmis jėgomis (turbūt „diagnozės” autoriais), a’lia suomiška (kekoneniškai?) ir t.t. Būtina „politiškai pliuralizuotis, profesionaliai išsianalizuoti, atmesti seną mąstymą, rasti alternatyvias kryptis”, pavyzdžiui, „…pasakyti Rusijai vieną kitą komplimentą, netgi avansu…”, „…nusišypsoti, paflirtuoti…” – žodžiu, lyžtelti į vieną garsiai neištariamą vietą. Keisčiausiai po šitokių baudžiauninkiškų „naujo mąstymo” receptų atrodo svajonė “…kai kada pažvelgti į Rusiją tiesiog aristokratiškai (!?) ir kiek iš aukšto, o ne visada tik kaip baudžiauninkui į savo poną”. Svajuko dramblionės – kaip sakoma, kas neduota, tas neduota.
Po visu šituo dedamas ir istorinis „background’as”. Pasirodo, visi XVII-XIX a. sukilimai buvo klaida. Derėjo tyliai ramiai „tūnoti Rusijos užantyje, kaip suomiams (vėl suomiai!)”. Žodžiu, be reikalo spragsėjai, lietuviškas Spragtuk – kas tu prieš įmitusį Kremliaus Carj- Krysa, sėdintį ant baisingos Carj- Puškos. Būtum sau tyliai ramiai sėdėjęs ir būtų virtusi Lietuvėlė laimingu ir sočiu Sievero-Zapadnu krajumi su kirilica ir palendrica. „Ar negalima atsisakyti herojiškumo, kada jis neperspektyvus?..”. Galima. Ypač jeigu nežinai, su kuo jis valgomas.
Kas jie, šitaip kalbantys Zaratrustos? Vienas ekssąjūdistas, virtęs paksistu, kitas Maskvos aspirantas, dar vienas galas žino kas. Šiaip jau juos reikėtų laikyti subjektais, kuriuos žinynai apibrėžia maždaug taip – „Įtakos agentas –visuomenėje įtakingas asmuo, užverbuotas užsienio šalies žvalgybos, kuriam laikas nuo laiko yra duodama užduotis pasisakyti ar kitaip daryti įtaką tai užsienio šaliai naudinga kryptimi”. Betgi „netraukia” vyrukai iki šio solidaus ir efektingo titulo – nei to intelekto, nei tos įtakos, nebent tarp internetinio „penktosios kolonos“ žiurkyno. Bet nesimpatiškų plikauodegių graužikų įvaizdis jiems – pats tas.
Rekomenduotina pasiskaityti: V. Valiušaitis, „Ar politikos tęstinumas yra vertybė?”; „Ar sąjūdininkai gali būti geri pulkininkai?”.
A.Kasparavičius, „Lietuvos užsienio politika - daug ambicijų, mažai amunicijos”
G.Merkys, „Politinis klystkelis – rusofobija”.(delfi.lt).
Algirdas Patackas
