Pokalbis su A. Paleckiu apie politiką ir kultūrą.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Vilniaus skyriaus lyderis, sostinės vicemeras Algirdas Paleckis pastaruoju metu demonstruoja turįs savo nuomonę ne tik politiniais ir socialiniais, tačiau taip pat ir meno bei kultūros klausimais. Su R. Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“ sostinės taryboje, nepaisant savo partijos vadovybės spaudimo, bendradarbiaujantis politikas teigia mėginantis būti tiesiog nuoseklus kairysis. Aštriai su jį kritikuojančiais apžvalgininkais ir kitais oponentais diskutuoti linkusį A. Paleckį kai kas laiko tiesiog dar vienu LSDP viešųjų ryšiu „projektu“, skirtu patraukti radikaliau nusiteikusius rinkėjus. Apie visa tai su juo ir kalbėjosi „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas.
- Pradėkime ne nuo partinių reikalų. Pastaruoju metu, kai pasisakote gausiai, esate išreiškęs savo nuomonę ir apie tokią sritį, kaip menas. Sakėte, kad reikia „deelitizuoti“ meną, o tam esą reikia, kad jame dalyvautų paprasti žmonės. Susidaro įspūdis, jog vieną lozungą pagrindžiate kitu. Kas tas elitinis menas, ką reiškia „deelitizavimas“ ir kas tas „paprastas“ žmogus? Kaip atskirti paprastumą nuo nepaprastumo?Kaip įsivaizduojate tą dalyvavimą?
- Pradėsiu nuo to, nuo ko viskas prasidėjo. Europos kultūrinės sostinės projektas, parengtas Rūtos Vanagaitės, Elonos Bajorinienės ir jų komandos, kurį jau radau atėjęs į meriją balandžio mėnesį, tai būtent ir numato. Pagrindinis programos deklaruojamos tikslas, kad 2009 m., Vilniui būsiant Europos kultūros sostine, vykstant įvairiems renginiams, elitinis menas būtų (atrodo, taip ir parašyta) „deelitizuotas“, o vadinamasis parprastasis arba „žemasis“, nors gal tai ir nevykęs terminas – „devulgarizuotas“. Aš, kalbėdamas ir su programos autorėmis, tai supratau taip: „devulgarizuojant“ neelitinį, masinės kultūros meną, programos vykdymo metu, kai bus skirta net 40 mln. litų, pakylėti jį į aukštesnį lygmenį. Menininkams dalyvaujant programose, aplikuojant į finansavimą, įtraukiant vulgaraus meno kūrėjus, pastariesiems reiktų padėti. Pinigais, patarimais ir konceptualiais dalykais. Į tai būtų įtraukta daug žmonių, taip pat ir kultūros vadybininkai. Galima sakyti, kad tai idealizmas, kad tai nerealu, tačiau pastanga tai padaryti yra svarbi. Tikslas, iš esmės, yra kičo išstūmimas.
Elitinio meno „deelitizavimas“ nereiškia, kad elitinis menas turi išnykti. Tačiau šią problemą suvesčiau pirmiausia į prieinamumo klausimą. Yra daug žmonių, kurie negali sau leisti nueiti į simfoninį koncertą ir pan.
- Taigi ir grįžkime prie klausimo apie „paprastumą“. Sakote, kad ir elitinis menas turi būti prieinamas „paprastam žmogui“. Kartoju klausimą – kas tas „paprastas žmogus“? Kur kriterijai – išsilavinime, pajamų deklaracijose, užimamose pareigose, santykyje su menu?Jūs pats esate paprastas ar ne paprastas žmogus?
- Galiu atsakyti. Geras klausimas... Būdamas socialdemokratu, suvedu tai į pajamų ir pragyvenimo lygio rodiklį. Tai jau yra grynai politinis ir pasaulėžiūros dalykas. Suprantu, kad yra daug niuansų, tačiau šioje situacijoje, kalbant ir apie meną, paprastų žmonių sąvoka reiškia, jog žmonės gaunantys pajamas mažesnes nei 1000, 800 ar net 600 litų per mėnesį negali sau leisti nueiti į teatrą, į koncertą, pažiūrėti kokį nors spektaklį ir t.t.
Puikiai suprantu, kad tai simplifikacija, nes tarp tų mažas pajamas gaunančių žmonių yra daugybė, pabrėžiu – daugybė inteligentų, kurie, pagal dabartinę situaciją, atsiduria štai tokioje nepavydėtinoje padėtyje.
Pasinaudodamas proga noriu atsiprašyti, kad man neapgalvotai išsprūdo frazė, iš kurios sektų, jog elitinį meną turi finansuoti tik elitas. Aš taip nemanau. Elitinis menas taip pat turi būti finansuojamas, bet kartoju – reikia daryti jį labiau prieinamu.
Grįžtant prie Jūsų klausimo, nenorėčiau, kad mano pasaulėžiūra būtų suvesta į „paprastumo ir nepaprastumo“ priešpriešą.
Griežtai vertinant ir aš nepatenku į tuos „paprastus“, nes man, to neneigsiu, likimas lėmė augti šeimoje, kur aš turėjau viską. Deja, skirtingai nuo kitų. Beje, reikia pripažinti, kad tokiose šeimose ir formuodavosi žmonės, kurie nevertindavo to, ką turėdavo, nes jiems buvo nesmagu, kad aplinkui kažkas to neturi. Pradedant dekabristais, baigiant Marxu, Engelsu ar Che Guevara, kuris buvo iš turtingos medikų šeimos. Tiesa, nenoriu to suvesti į asmeniškumus. Man nusispjaut iš kokios šeimos aš kilęs ar būčiau kilęs. Kaip socialistui ir socialdemokratui, man svarbu ne kilmė, o įsitikinimai ir pažiūros.
- Paminėjote įvairių pasaulio socialistų pavardes. Jų veikla turėjo įvairų padarinių. Kur matote save šiame spektre – nuo Lenino ir Che Guevaros iki W. Brandto? Į ką lygiuojatės?
- Nenorėčiau prisirišti prie asmenų ir pavardžių. Lygiuojuos ne į vieną ir ne į kelis, o bandau išvesti bendrą vardiklį. Man yra svarbus socialinio teisingumo kriterijus. Todėl manau, kad valstybę turi valdyti padorūs žmonės, o jų kilmė nesvarbi. Svarbu, kad vagys sėdėtų kalėjimuose, o ne valdžioje. Deja, Rytų Europoje ne visada taip yra. Penktus metus būdamas aktyvioje politikoje apibrėžčiau savo pažiūras, kaip kairiojo socialdemokrato ar socialisto.
- Kai Jus vadina bolševiku - ar jus tai įžeidžia?
- Manęs tai nežeidžia. Manęs niekas nežeidžia - esu pripratęs prie įvairiausių epitetų. Klausimas – kodėl vadina? Gal todėl, kad ėmiau ir pasiūliau nacionalizuoti „Lietuvos rytą“? Tai buvo daugiau į simboliką orientuotas pasisakymas. Prisiminkime daugelio Lietuvoje gerbiamą, o mano negerbiamą G.W. Bushą, kuris kalba apie „blogio ašį“. Prisiminkime R. Reaganą, kuris kalbėjo apie „blogio imperiją“. Taip – aš manau, kad „Lietuvos rytas“ mūsų šalyje atstovauja blogio imperijai. Tai nesąžininga žiniasklaida, kuri stengiasi pirmiausia parduoti savo reklaminį plotą ir naudojasi ryšiais saugume, ryšiais su vadinamaisiais „valstybininkais“. Prisiminkite G. Vainausko komjaunuolišką praeitį. Prisiminkite, kaip jie privatizavosi. Yra išlikę G. Vainausko raštai V. Beriozovui ir kt. CK veikėjams, kur jis žadėjo privatizavęs vykdyti partijos politiką. Todėl, jei mane vadina bolševiku dėl to, tai be reikalo.
Bolševikams būdingas siekis prievarta užgrobti valdžią ir įvykdyti radikalius socialinius pertvarkymus. Man prievarta svetima.
- Kodėl Jus partiečiai visgi nori išmesti iš partijos? Ir kas bus toliau?
- Taip yra todėl, kad gruodžio 15 d. partijos prezidiume vėl pasisakiau prieš “trigalvio slibino” projektą. Ten, užuot diskutavus, tempiant laiką ir slopinant diskusiją buvo rodomas filmas, tačiau aš vis tiek pakilau į tribūną ir pasisakiau apie aiškiai korupcinį projekto pobūdį.
Toliau viskas priklauso nuo to, kokia linija partijoje laimės. G. Kirkilo ir A. M. Brazausko pozicija yra paprasta – didžiausia vertybė yra buvimas valdžioje. Tačiau partijoje yra ir dar keletas krypčių, kurias tiesiog reikėtų suvienyti. Už valdžią kaip vertybę niekada nepasisakysiu.
- Kai kurie politikai ir apžvalgininkai mano, jog jūs esate tik eilinis LSDP “projektas”, kuriuo siekiama ilgai demonstruoti pliuralizmą ir vidinę demokratiją partijoje, pritraukti radikalesnius, į R. Paksą orientuotus rinkėjus. Ką atsakytumėte į tai?
- Ne, aš tikrai nesu projektas. Suprantu, kad įrodyti to neįmanoma. Visgi logiškiausias atsakymas – taip tiesiog nėra. Tiesa, jei nebūsiu išmestas, tai lyg ir vėl atrodys, jog blefuoju. Puikiai tai suprantu.
- Manoma, jog Jūs galite ir nenujausti, jog esate išnaudojamas, kaip „projektas“, o tai daro labiau patyrę partijos kolegos.
- Kartoju – taip tiesiog nėra.
