Pradėsiu nuo labai simboliškos situacijos. O simbolius mes, katalikai - mistikai labai jau mėgstame. Tyriu omenyje Islandiją – valstybę, kuri pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos valstybę. Manau, ji ir dabar rodo gerą pavyzdį, kuriuo reikia mums pasinaudoti. Islandai pirmieji Europoje rimtai išnagrinėjo pastarosios finansinės-ūkinės krizės priežastis ir – sunku patikėti - kaltus politikus perduoda teismui. Klausiu visų: negi mes mažiau nukentėjome ir dar kenčiame nuo krizės padarinių? Tikiu: su manimi sutiks dauguma šalies gyventojų . Juk ta pati dauguma ir nukentėjo. Tai pripažino net labai neobjektyvus, besąlygiškai laisvąją rinką beatodairiškai propaguojantis Tarptautinis valiutos fondas. Taigi, jo ekspertai vienareikšmiai pareiškė: niekieno nekontroliuojama Skandinavijos bankų pinigų invazija į mūsų šalį (be valstybinio sektoriaus) siekusi per 110 milijardų litų, Lietuvą iš atsigaunančios šalies pavertė skurstančiu kraštu. O valstybės skola katastrofiškai artėja prie 40 milijardų litų ir gresia netrukus praryti apie trečdalį valstybės biudžeto - vien tik apmokant palūkanas. Kiek premjeras Andrius Kubilius (ir ypač per savo užsienines keliones) besigirtų savo diržų veržimo poltika ir taip besityčiotų iš mūsų žmonių begalinės kantrybės, niekas nepaneigs fakto. Mums suduotas labai žiaurus finansinis – ekonominis smūgis, kurio žaizdas mes visi (o ne asmeniškai premjeras) gydysimės ilgai ir skausmingai.
Tad pamokantis Islandijos pavyzdys vertas dėmesio jau vien todėl, kad politikai, gaudami pareigas, turi įsisąmoninti: su valdžios galiomis ir garbe jie tuo pačiu prisiima ir didžiulę atsakomybę už savo veiklos padarinius. Tai būtinas veiksmas, kurį pagaliau turime atlikti čia, Lietuvoje, o ES institucijos - visoje Europoje. Tikiu, kad būtent Europa taip susitvarkys. Bendrijos valdžios institucijas šitaip pasielgti privers ES valstybių piliečiai. Per pastarąsias savaites itin kantrūs lietuviai galėjo įsitikinti, žiūrėdami vaizdus iš Vakarų: dirbanti Europa kyla prieš kapitalo agresiją, prieš finansinių spekuliantų tolimesnį turtėjimą - nieko nesukuriant ir valdžios aplaidumą, nesutvarkant šių suįžūlėjusių lupikautojų.
Europa nekentės, nes jos piliečiai nepratę taip (kaip mes) kentėti. Tikiu, kad pagaliau atsibus ir mūsų tautiečiai bei pareikalaus iš buvusių ir esamų politikų laikyti atsakomybės egzaminą. Atsakomybės už neatsakingą naudojimąsi valdžia. Negalime leisti šiems nusikaltimamas prieš Lietuvą ir jos žmones likti neišaiškintiems, neįvardintiems ar nepasmerktiems. O kaltiesiems už tai - likti nenubaustiem.Tai privalome padaryti vardan ateities, kad daugiau niekas nebedrįstų taip elgtis. Atėjo laikas šalyje baigti nebaudžiamumo erą. Kaip tai galima padaryti praktiškai?
Yra dvi galimybės. Pirmoji: Seimas sudaro parlamentinę tyrimo komisiją, į kurią įtraukia ne tiek pagal partinę priklausomybę, kiek pagal kompetenciją ir reputaciją sąžiningus, drąsius ir principingus Tautos atstovus. Patikėkite, ir šiame Seime tokių yra. Pateikiu keletą pavardžių Jūsų teismui: Kęstutis Masiulis, Rimantas Smetona, Marija Čigrijienė, Rimantas Sinkevičius, Valerijus Simulikas, Rima Bašienė, Julius Veselka, Vytautas Grubliauskas, Algis Kašėta, Juozas Palionis, Edvardas Žakaris, Arimantas Dumčius bei kiti. O vadovauti tokia svarbiai komisijai turėtų pati Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Antra galimybė - netradicinė, bet juk ir situacija ne eilinė – LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Seimu patvirtina Valstybinę komisiją. Į kurią įeitų Seimo nariai, teisės, finansų, ekonomikos specialistai. Bet svarbiausia – tai būtų žmonės, žinomi šalyje savo nepriekaištinga reputacija, principingi ir drąsūs.
Bet kuriuo atveju, kuris variantas bebūtų pasirinktas, tokia komisija turėtų per keletą intensyvaus darbo mėnesių ištirti ir nustatyti: kodėl kilo ši krizė ir kodėl jai buvo nepasiruošta. Tam reikės išanalizuoti ir duoti įvertinimą - Lietuvos banko , komercinių bankų, kitų finansinių institucijų veiklą. Reikia pagaliau įvertinti šalies Finansų ministerijos vaidmenį, kuri leido nekontroliuojamai įvežti į šalį per 110 milijardų litų užsienio kapitalo. Ir taip buvo paskatintos nerealios, spekuliacinės žmonių viltys ,išpūsti nekilnojamo turto burbulai. O juk šis užsienio kapitalas tesiekė tik vieno tikslo - neregėtai pasipelnyti, o kartu ir sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, paverčiant mūsų šalį šiuolaikine kai kurių Skandinavijos valstybių kolonija. Todėl būtina paskelbti viešai: kiek bankai gavo pajamų, pelno per praėjusius septynis metus ir kiek jų vadovai išsimokėjo algų bei premijų. Kaip reagavo premjero G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė, kai buvo aišku, kad krizė jau čia pat? Kokią įtaką turėjo šalies būklei tas visų nutylimas faktas, kad mūsų valstybė visus komercinius bankus leido įsigyti užsieniečiams. Ar taip nebuvo pažeistas šalies nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas dėl vienos šalies dominavimo mūsų bankiniame-finansiniame sektoriuje? Ar šalies vadovybė padarė viską, įspėjant gyventojus apie galimą krizę? Kodėl nebuvo laiku priimtas fizinių asmenų bankroto įstatymas ir kodėl nesukurta sąžininga konkurencija tarpbankiniame sektoriuje? Kodėl bankų su gyventojais sudaromos sutartys yra tik pastarųjų naudai, o žmonių interesai ir toliau neginami? Kodėl įstatymuose įmonių bankroto atveju būtent bankams įteisintos privilegijos pirmiesiems kažką „išsimušti“ iš skolininko? Kodėl šalies teismai gina tik bankų interesus? Ar tai ne paslėptos korupcijos apraiškos? Ar turėjo - ir kokios įtakos - prieš krizę įvykdyta stambaus masto valstybės lėšų vagystė per LEO lt aferą? Kas kaltas ir kaip dėl to turi būti nubaustas? Ar dar įmanoma kompensuoti milijardinius nuostolius valstybei? Kodėl netirtas ir neįvardytas labai jau įtartinas G.Kirkilo tapimas premjeru, dalyvaujant „valstybininkų“ klano atstovams. Kodėl iki šiol vis dar nepasmerktas ir nesunaikintas minėtas „valstybininkų“ klanas ir jo veiklos įtaka krizei? Būtina įvertinti ir korumpuotos žiniasklaidos atsakomybę, už pinigus sąmoningai prisidėjus prie kilusios krizės. Kodėl valstybės skola katastrofiškai auga, bedarbystė didėja, emigracija jau tapo grėsme nacionaliniam saugumui o beveik visos valstybės valdžios institucijos tik vangiai keičia savo veiklos metodus? O rezultatų (valdant minėtus procesus) – beveik jokių?
Be šių atsakymų, kaltųjų įvardijimo moraline ir politine prasme, o teisine tai pavedus atlikti šalies Aukščiausiam Teismui, dar turi būti pateiktos rekomendacijos. Ką reikia daryti, kad panaši situacija nepasikartotų. Komisijos darbas turi maksimaliai būti viešas. Lietuvos piliečiai, būdami pagal LR Konstituciją tikraisiais šalies šeimininkais, turi teisę vieną kartą sužinoti visą tiesą apie aplaidų, o gal ir nusikalstamą šalies reikalų tvarkymą. Šalies politikai turi ryžtis šiam sudėtingam bet apsivalymui būtinam žingsniui. Tikiu, kad šalies žmones nusimetę apatiją ir abejingumą, to pareikalaus protesto akcijose, nes atrodo, kad savanoriškai tai nebus daroma.
Tautos ateities forumas(www.taf.lt) kviečia visus, save laikančiais piliečiais, paremti šią iniciatyvą. Jei nebūsime abejingi, turime šansą keistis ir keisti. Mus tai dabar akivaizdžiai moko mažosios, bet didžios savo dvasia Islandijos pavyzdys.
Negi mes esame prastesni?
