Kaip ir daugeliui Švediją menkai pažinojusių žmonių, ši šalis man siejosi visų pirma su genialiuoju ir mus, deja, ką tik palikusiu teatro ir kino režisieriumi Ingmaru Bergmanu bei nuostabiaisiais švedų teatro ir kino aktoriais, neatsiejamais nuo Švedijos karališkojo dramos teatro, kuriam yra vadovavęs I. Bergmanas. Beje, ne tik be I. Bergmano, bet ir be Maxo von Sydowo bei Erlando Josephsono neįsivaizduoju savo estetinio ir kultūrinio žemėlapio.
Taip jau susiklostė, kad I. Bergmanas man padėjo ne tik susivokti didžiojoje meno tiesoje, bet ir savo šalies bei visuomenės sąmonės trajektorijose. Jo autobiografinė knyga „Laterna magica“ atveria kultūrines Švedijos įtampas, tokias kaip, pavyzdžiui, griežto liuteroniško auklėjimo, niūrios ir rūsčios pedagogikos ir sekuliarios visuomenės lygybės kolizijas, kurios tampa didžiuliu jautraus ir egocentriško individo (vaiko, vienišiaus, mago, mistiko, menininko – o juk aš vis vardiju didžiąsias I. Bergmano kūrybos temas bei jį labiausiai dominusius charakterius) išmėginimu.
Švedija visada iškyla kaip kraštutinio anglosaksiško moralinio ir ekonominio individualizmo alternatyva. Neretai kalbama apie angloamerikietišką ir prancūzišką modernybės versijas – pirmojoje akcentuojant laisvę, o antrojoje lygybę. Kad ir kaip būtų, esu įsitikinęs, kad Švedija kur kas labiau egalitarinė šalis, nei ganėtinai daug nelygybės elementų išlaikiusi ir savo centralizmo bei politinio absoliutizmo niekada iki galo nepažabojusi Prancūzija.
Ne veltui Švedija minima kaip tobula amerikietiškosios socialinės ir moralinės tvarkos alternatyva. Tiesą sakant, abi šalys leidžia iš arti pamatyti bei patirti dalykus, kurie anaiptol ne visais požiūriais yra simpatingi.
Net ir būdamas dešiniųjų pažiūrų JAV suvoki, kad esama kažko bauginančio ad finem išskleistame kapitalizme su visu anoniminiu, instrumentiniu ir nuasmeninančiu jo racionalumu – jei tik niekas nepristabdo ir bent iš dalies nehumanizuoja apnuogintos ekonominės galios, atsiskyrusios nuo politikos ir dominuojančios jos atžvilgiu, o sykiu ir kuriančios sau ypatingą etiką – daugeliu atveju etiką be moralės.
Bet net ir simpatizuojant kai kurioms kairiosioms idėjoms bei tvarkai, iš arčiau pažvelgus atsiveria ir grėslūs švediško socializmo aspektai – paternalistinė valstybė, kurios biurokratija tariasi geriau už patį individą žinanti, ko jam reikia, sykiu individo subordinavimas grupei, pastarąją kažkodėl traktuojant kaip savaime suprantamą vertybę, etinis kolektyvizmas (pačių švedų ir kitų Šiaurės tautų vadinamas komunitarizmu). Praktinei problemai spręsti kuriant atskirą ministeriją, taip ir lieka neaišku, kaip įgalinami individai ir kaip stiprinama jų galia patiems nors kažkiek lemti savo gyvenimą.
Švedai juokauja, kad valstybė Švedijoje rūpinasi viskuo, pradedant erekcija ir baigiant rezurekcija. Vienas Umeå universiteto ekonominės istorijos profesorius konferencijos metu man prasitarė, kad iki šiol nežino, ką geriau rinktis šiuolaikiniame akademiniame pasaulyje – švedišką socialinį teisingumą ir saugumą, lydimą visiško nuobodulio ir stiprios biurokratinės kontrolės, ar amerikietiško tipo universitetų dinamizmą ir įdomų gyvenimą juose, deja, tiesiogiai susijusį su jų provokuojamu stipriu nesaugumo ir nenuspėjamumo jausmu.
Jantelagen, arba Lygybės filosofija
Norint suvokti Švedijos akademinę sistemą, reikia pajusti, kaip veikia šios šalies kultūriniai kodai. Vienas iš atraminių moderniosios Švedijos kultūrinių ir moralinių kodų yra dešimt taisyklių (švediškai – Jantelagen), kurias sukūrė mišrioje danų ir norvegų šeimoje gimęs rašytojas Akselis Sandemose (1899-1965). Galima sakyti, kad Jantelagen yra visų Šiaurės šalių kontrolinis principas – kažkas panašaus į jų modernųjį civilizacinį raktą.
Šios dešimt taisyklių (Jante) skelbia:
1. Negalvok, kad esi kažkuo ypatingas.
2. Negalvok, kad tavo padėtis visuomenėje tokia pati, kaip mūsų.
3. Negalvok, kad esi protingesnis už mus.
4. Neįsivaizduok, kad esi geresnis už mus.
5. Negalvok, kad žinai daugiau už mus.
6. Negalvok, kad esi svarbesnis už mus.
7. Negalvok, kad esi kam nors vykęs.
8. Nesijuok iš mūsų.
9. Negalvok, kad tu rūpi kam nors iš mūsų.
10. Negalvok, kad gali ko nors mus išmokyti.
Tiesą sakant, šitie dešimt kraštutinės, kone groteskiškos kolektyvistinės pedagogikos įsakymų iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tik moderniojo angliško ir amerikietiško individualizmo bei juo pagrįstos pedagogikos praktikuotojų košmariškas sapnas, bet ir pats tikriausias pradžiamokslis to, kaip žmoguje sunaikinti save mylintį ir gerbiantį individą.
Kad ir kaip būtų, perkeltas į komunitarinę ir egalitarinę švedų kultūrą, šis kodas veikiausiai nurodo į kažką kita, nei reikštų amerikietiškoje pedagogikoje (kurioje iš vaiko reikalaujama, kad jis pats save laikytų pačiu geriausiu). JAV jis būtų suprastas kaip siaubingas žmogaus suniekinimas, o čia veikiau jis reiškia išdidumo ir tuštybės ištrynimą bei kompromisų ir derybų meno įskiepijimą jo vietoje, o sykiu ir susilaikymą nuo bet kokio savęs sureikšminimo.
Ir vis dėlto manyje ši liuteroniškai rūsti ir negailestinga pedagogika sukelia stipresnę atmetimo reakciją, nei infantilus savęs sureikšminimas amerikietiško kapitalizmo ir jo persmelktoje masinės kultūros sferoje. Kita vertus, jei šias dešimt taisyklių perkeltume į švedų santykius su imigrantais jų visuomenėje (politiškai korektiškoje Švedijoje toks leksikonas su kitataučiais būtų neįmanomas, bet žodžiais neįvardijamos potekstės lygmenyje tokią poziciją aš jaučiu egzistuojant), tada man sunku įsivaizduoti imigrantą, kuris norėtų gyventi pagal jas.
Prisipažįstu, nejauku būna klausytis finansinės galios garbinimo ir vartotojiško fetišizmo kupinų kalbų masinės kultūros terpėje. Bet turbūt dar labiau slegia mintis, jog kažkas tave gali įspėti, kad nesugalvotum būti geros nuomonės apie save, pralenkti kitus ir būti kitur nei tavoji grupė.
Sistema ir nepaklusimo jai pavojai
Šie kodai man yra palikę neišdildomą įspūdį akademinėje Švedijoje. Iškart pasakysiu, kad apskritai mėgstu Švediją – ji man visada buvo itin gražios, jaukios, civilizuotos, saugios ir malonios šalies įsikūnijimas.
Mano žmona Jolanta yra taikliai pastebėjusi, kad esama šalių, kuriose 95 procentai visko, su kuo susiduri, tau be galo patinka, bet likę penki tampa tokiu deguto šaukštu medaus statinėje, kad nežinia, ar norėtum gyventi toje šalyje; kita vertus, anot jos, yra šalių, kuriose 95 procentai visko tave erzina, bet likusieji penki yra tokie svarbūs, kad dėl jų tu galėtum gyventi toje šalyje.
Prisipažinsiu, pirmuoju atveju galvočiau apie Švediją ir Didžiąją Britaniją, kuriose man patinka daugybė dalykų, bet yra kažkas, kas... O antruoju atveju į galvą iškart ateina JAV – masė svetimų dalykų ten, nuolat ilgiesi Europos, daug kas tau tiesiog neįdomu, bet esama kažko, dėl ko tu galėtum ten gyventi.
Daug laiko esu praleidęs Švedijoje ir tikrai neblogai pažįstu ją, bet ilgiausiai gyventi joje man teko 1997-1998 mokslo metais, kada permainos mano profesiniame gyvenime mane privertė išvykti iš Lietuvos ir gyventi Geteborge, gaunant kuklią tyrinėtojo stipendiją ir dirbant Geteborgo universiteto Rusijos ir Rytų Europos studijų centre.
Tuo metu man teko iš esmės keisti savo gyvenimą ir be galo įtemptai dirbti, siekiant pradėti savo antrąjį profesinį gyvenimą, kaip nors įsitvirtinti vakarietiškoje akademinėje terpėje ir studijuoti Helsinkio universiteto doktorantūroje, į kurią buvau priimtas darbo Geteborgo universitete metu – 1997 m. lapkričio mėnesį.
Nuo ryto iki vakaro sėdėdamas prie knygų ir kompiuterio universitete, gan greitai pajutau, kad mano kolegų komentaruose vis dažniau nuskamba mintis apie būtinybę stengtis labiau perprasti sistemą ir susipažinti su svarbiais kolegomis (profesoriai Švedijoje yra galingos figūros ir turi tikrai daug galios – gauti profesoriaus poziciją ten yra labai sunku, todėl net garsūs tyrinėtojai anaiptol ne visada ją pasiekia).
Man nuoširdžiai atrodė, kad jei aš noriu būti pastebėtas Švedijoje ir įvertintas (o gal net ir darbą gauti), reikia rašyti gerus straipsnius, publikuoti knygą rimtoje Vakarų leidykloje, dalyvauti solidžiose konferencijose ir gerai dėstyti. Todėl buvau tiek naivus, kad niekaip negalėjau suprasti, kodėl turėčiau derintis prie kažkokių grupių, užuot daręs tą, kas turi išliekamąją vertę.
Sykiu mano kolegoms buvo sunku suprasti, kodėl aš sėdžiu prie kompiuterio savaitgaliais ir vėlais vakarais, užuot naudojęsis akademinio gyvenimo teikiamais patogumais ir daugiau ilsėjęsis bei bendravęs ilgų priešpiečių bei kavos pertraukų metu (man jos buvo tiesiog per ilgos, tad niekaip negalėjau suprasti, kaip ir kodėl galima dvi valandas per dieną paaukoti ilgiems pokalbiams apie šį bei tą, užuot dirbus savo darbą).
Vėliau supratau, kad sistema Švedijoje yra kažkas, prieš ką nublanksta kūrybingumas ir talentas. Jei esi sistemoje, turi laikytis taisyklių. Beje, nepaisant nuolatos deklaruojamos lygybės, JAV universitetuose santykiai tarp profesorių ir jaunesnių kolegų gerokai demokratiškesni nei Švedijoje. JAV aš matydavau daug keistų, ekstravagantiškų ir nelabai bendrauti linkusių žmonių – sistema juos toleruoja. Iš pradžių maniau, kad aš neobjektyvus ir pernelyg kabinėjuosi prie švedų akademinių praktikų. Bet ilgainiui supratau, kad jose esama tikrai keistų dalykų.
Apie vieną talentingą ir tarptautiniu mastu žinomą Geteborgo universiteto istoriką, su kuriuo susibičiuliavau dar prieš atvykdamas į Geteborgą, išgirdau, kad jo nemėgsta būtent už tai, kad jis pernelyg įsitraukęs į tarptautinį profesinį gyvenimą ir pernelyg mažai dėmesio skiria savo artimai aplinkai – t.y. katedrai. Kitą kartą išgirdau dar atviresnį komentarą – taip, Martinas P. yra pernelyg protingas ir aukšto lygio, kad jį mėgtų sistemos žmonės. Nemėgsta jo keletas ideologinių dinozaurų – atvirai stalinistinių pažiūrų istorijos profesorių (esą šitą mes žinome ir tai ne problema – problema veikiau ta, kad jis labai internacionalizuotas ir plačiai žinomas).
Kitas mano kolega ir bičiulis – garsus Lundo universiteto istorikas, kurį laiką dirbęs Upsalos universitete, – mėgindamas iš Upsalos grįžti į savo gimtąjį Lundą ir padavęs paraišką, buvo ilgai ir negailestingai atakuojamas Švedijos spaudoje už tariamą seksizmą, nepagarbą kolegėms moterims, autokratinį stilių ir kitas nebūtas nuodėmes. Puikiai pažinodamas ir labai gerbdamas tą žmogų, nepatikėjau nė akimirkos tomis insinuacijomis ir puoliau klausti kitų savo kolegų nuomonės – didžioji dauguma man atvirai sakė, kad tai tiesiog sistemos kerštas ją atvirai ignoruojančiam, nepriklausomam ir oriam akademikui Kristianui G.
Įtarimas, kad kontroliuojančios sistemos perteklius ir rėmimasis ne akademiniais lyderiais, o sistemai patogiais žmonėmis, galutinai sustiprėjo, kai sužinojau, kad didelių problemų Švedijos akademinėje sferoje patyrė joje dirbę iškilūs amerikiečiai – vienas antropologijos megažvaigždė, o kitas įžymus mokslo ir technikos sociologas. Veikiausiai taip atsitiko dėl mano minėtų kultūrinių kodų konflikto – nors pirmuoju atveju dar problemą sukėlė antropologijos profesoriaus žmonos politiniai komentarai, kurie buvo traktuojami Švedijoje kaip skandalingai ir šokiruojančiai politnekorektiški.
Todėl po Švedijos pradėjau kreivai žiūrėti į kalbas apie geras ir blogas sistemas. Akademinės sistemos turi būti tiek, kad ji netrukdytų tyrinėtojams, dėstytojams ir studentams. Sistema turi juos aptarnauti, o ne priešingai. Man pasirodė, kad Švedijoje (ir daugelyje kitų Vakarų Europos šalių – nė nekalbu apie Rytų Europą, kur niekada kitaip ir nebuvo) kone nepastebimai įvyko inversija – akademiniai žmonės aptarnauja sistemą. Ten esi viso labo tik dar viena plyta sienoje, kaip dainavo „Pink Floyd“. Akademinei biurokratijai būtų taip gera gyventi ir dirbti, tik profesoriai ir studentai trukdo...
Žodžiu, kaip danguje, taip ir žemėje. Kad ir kaip būtų, 1997 m. lapkričio mėnesį buvau priimtas į Helsinkio universiteto Socialinės ir moralės filosofijos doktorantūrą ir pradėjau dažnai skraidyti iš Geteborgo į Helsinkį ginti savo seminarinius darbus.
Esu labai dėkingas Geteborgo universitetui, kad jis man skolino pinigus skrydžiams – tai buvo išties gražus gestas, turint omenyje mano menką stipendiją. Skolą grąžinau 1998 m. rudens semestre, pradėjęs vėl dirbti Dickinsono kolegijoje JAV. O 1999 m. gegužės 15 d. iš JAV skridau į Suomiją ginti savo antrąjį doktoratą.
Tad Švedijoje įvyko lūžis mano gyvenime. Daug ką supratau, atsikračiau daugelio iliuzijų. Ačiū jai už tai.
