Lisabonos sutartis – nepaprastai reikšmingas Europos Sąjungos ateičiai dokumentas, teikiantis jos raidai ir plėtrai tam tikrus konstitucingumo bruožus.
Ši sutartis ne tik įtvirtina naują valdymo struktūrą ir kai kuriuos valstybinius Europos Sąjungos bruožus, bet ir skatina kuo sparčiau kurti tai, ką būtų galima vadinti ES suverenu, - europinę visuomenę. Europinės visuomenės klausimas labai svarbus dėl to, kad kol kas ES demokratija ir valdymas yra tarsi pakibę ore – stokoja institucijas ir teisines normas kildinančios galios, kuri vadinama tauta, liaudimi ar visuomene. Komisarų valdymui taip pat reikalingas juos skiriantis suverenas, kurio vaidmenį šiuo metu atlieka valstybių sutarčių pagrindu įkurtos institucijos. Tačiau suverenas – ne vaidmuo, suverenas yra arba jo nėra. Jei nėra, tai valdymas stokoja ir demokratijos, ir legitimumo. Todėl esminės ES problemos ir įvardijamos kaip demokratijos, legitimumo ir visuomenės „stokos“.
ES airių pritarimas buvo būtinas – dedami pamatai tam, kad pasaulio arenoje ir santykiuose su didžiosiomis valstybėmis Sąjunga galėtų veikti įtvirtindama pirmiausia bendrus interesus ir stiprindama vidinius ryšius. Iš įvairovės turi rastis stipri valia, keičianti pasaulio geopolitinę konfigūraciją. Airiai pasakė „Ne“, nes nuogąstauja dėl pernelyg sparčios ES plėtros ir joje vyraujančios politinės denacionalizavimo nuostatos. Galima numanyti, jog ES politikai nepakankamai atsižvelgė į vis labiau aktualėjančius nacionalinius bei tautinius klausimus ir dėl nacionalinių dalykų ateities kylančius nuogąstavimus. Tačiau kaip tik Lisabonos sutartis turėtų paskatinti europinės visuomenės kūrimąsi - pirmiausia atverdama kai kurias naujųjų valstybių institucijas ES diegiamiems politinės kultūros bei socialinių santykių principams. Tie principai neabejotinai skatintų demokratizuoti valstybių valdymą, teisėsaugą bei teisėtvarką. Tektų slopinti ir akis badančias politinės korupcijos, politinio verslo ir iždo išvaginėjimo apraiškas.
Kai kurie mūsų visuomenės veikėjai bei politikai, save priskiriantys tautinei politinei ideologinei pakraipai, džiūgauja dėl airių referendumo išdavos, aiškindami neva airiai gelbsti Lietuvos suverenitetą. Tačiau tie veikėjai nesiteikia svarstyti, kas yra tas suverenas, kuris valdo Lietuvą ir kildina valstybinį suverenitetą. Juk Konstitucijoje suverenu įvardyta lietuvių tauta jokių realių suvereno funkcijų neatlieka, o pastaruoju metu ima keisti net savo pavidalą, konstitucinių semantikų pastangomis virsdamas Lietuvos tauta. Aukštindami valstybinį suverenitetą – suprantama, jį reikia puoselėti ir stiprinti – jie iš esmės gina tą suverenitetą nusavinusį politinį ir aukštosios valdininkijos elitą. Politinis elitas per visus nepriklausomybės metus nepaliaujamai tvirtino politinę korupcinę sistemą, kurios savo noru niekaip nekeis, nes ji laiduoja visavaldystę.
Įsiteisėjus Lisabonos sutarčiai Lietuvos politinis elitas būtų verčiamas pripažinti ir laikytis Socialinės chartijos, jau pasirašytų konvencijų, pavyzdžiui, Orhuso, kurios įtvirtina visuomenės dalyvavimą valstybės valdymo reikaluose, skatina realios savivaldos plėtrą ir pilietinės visuomenės savikūrą. O juk dauguma mūsų gyvenimo sričių laukia ne pertvarkos, o demokratijos viesulo, kuris paskatintų visuomenę laisvintis iš politinio elito ir aukštosios valdininkijos visagalybės gniaužtų. Dabar mūsų politinis elitas galės lengviau atsikvėpti – demokratijos viesulas kol kas palūkės, o ES turės ir toliau taikstytis su lietuviškaisiais parodomosios demokratijos spektakliais, Lietuvos suvereniteto gynėjams džiūgaujant dėl išgelbėtos valstybės. Tačiau šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje valstybės gyvuoja tik stiprių pilietinių visuomenių ir realios savivaldos pagrindu. Jei to pagrindo nėra, tai valstybė nedemokratiška, vadinasi, joje būtina keisti politinę sistemą. Stokojanti pilietinės visuomenės ir savivaldos valstybė yra galingas instrumentas, kuriuo politinis elitas savo nuožiūra ir niekam už nieką neatsakydamas valdo vadinamąjį elektoratą ir nepaliaujamai didina savo gerovę. Valstybės instrumentas leidžia tokiam politiniam ir aukštosios valdininkijos elitui nesibaiminti jokių infliacijų nei ekonominių krizių – jie niekaip nenukentė, jiems niekaip nereikės „susiveržti diržus“.
Galima klausti, kodėl Lietuvos politinis elitas pats nesiėmė rengti referendumo ir neragino žmonių sakyti „Ne“ Lisabonos sutarčiai. Lietuvos elitui svarbiausia rodyti savo „europietiškumą“ ir būti eurointegracinio vyksmo priešakyje, nes šitaip jis nuslepia savo komunistinę nomenklatūrinę prigimtį. Kitas dalykas tas, kad skeptiškumas ES „valstybinimo“ ar „imperinimo“ atžvilgiu siejamas su nacionalizmu, o mūsų politinis elitas juk auklėtas komunistinio internacionalizmo dvasioje ir pasižymėjo kovose su „buržuaziniu nacionalizmu“. Tad nėra sunku rodytis pačiais „tikraisiais“ eurointegrantais. Tačiau politiniam elitui naudingiausia dabartinė būsena, kai ES šalims galima vaidinti surežisuojamus demokratijos pavidalus, o viduje veikti savo nuožiūra, nepaisant nei visuomenės, nei nacionalinių interesų, o vien tik politiniu verslu aptarnaujant stambųjį verslą.
Suprantama, ES politikai bei institucijos neišspręs mūsų vidinių problemų ir nepanaikins Lietuvai būdingų demokratijos ir pilietinės visuomenės „stokų“ – patys turime laisvintis iš korupcinės sistemos gniaužtų. Tačiau Lisabonos sutartis būtų stiprinusi tuos institucinius ryšius, kurie verstų mūsų valdžią jau ne ritualais rodyti atsidavimą europinėms demokratijos vertybėms ir principams, o taikyti juos kasdieniame gyvenime. Vadinasi, ne tik kokiam Valstybės saugumo departamentui , bet ir policijai bei teismams tektų keisti savo darbo stilių. Europinei žiniasklaidai bei europinėms nevyriausybinėms organizacijoms mūsų aukščiausi valdžios pareigūnai bei politikai jau nebedrįstų meluoti taip, kaip melavo ir meluoja vietiniam elektoratui slėpdami a. a. Vytauto Pociūno ir Gintaro Beresnevičiaus žūties aplinkybes. Tas niekšiškas melas leidžia apibendrinamai teigti, jog šiuo iškilius žmones nužudė politinio elito nusavinta Lietuvos valstybė. Tokį valstybinį suverenitetą ir gina vietiniai Lisabonos sutarties priešininkai.
