- Daug kas šiuo metu aiškina, jog talentingi žmonės masiškai bėga iš Lietuvos, krizė ir bloga politika juos esą išvaro. Susiradę, kur yra daug geriau, jie, kaip teigiama, net nebenori galvoti apie grįžimą. Jūs taip pat nemažai laiko praleidote užjūriuose, bet esate čia. Kaip čia išeina? Ar Lietuvoje ne taip blogai, ar laikote save kažkokiu išskirtinai atspariu?
-Matyt aš to didelio gerumo negalėjau pernešti. Dėl visų krizinių situacijų ir nuotaikų, manau, kad mįslę atspėjau ne aš, o mūsų aukščiausios institucijos. Buvo pasakyta, kad žmonės turi daugiau pinigų, negu pati valstybė – beveik dvigubai. Kai toks tekstas buvo pasakytas aukščiausiuose sluoksniuose, pakartotas spaudoje ir televizijoje, supratau, kad pas mus dabar ne žmonių, o valstybės krizė.
Mes, matyt, turim santaupų, iš kojinės po truputį traukiam ir ilgai trauksim. Labai graudu, kai valstybė atsiduria tokioje situacijoje. Viskas priklauso nuo žmonių atsakomybės už tai, ką jie kuria. Man graudu žiūrėti, kai žmonės nepripažįsta savo klaidų bet kokioje sferoje. Šiandieninė situacija, aš manau, norim ar ne, turi gulti ant sąžinės ne vienam žmogui.
Žmogaus pasirinkimas – kur jam būti – priklauso nuo jo požiūrio į savo žemę ir į savo tautą. Aš lygiai taip pat gerai gyvenčiau ir ten. Manau, kad žmogus, kuris neranda sau vietos savo šalyje, neras jos ir užsienyje. Mačiau daug lietuvių gyvenančių Amerikoje mažame kambarėlyje, privalgiusių bananų. Jie man daugiau priminė kažką iš kauno zoologijos sodo – patenkintą beždžionėlę.
Žmogus ieško vietos, kad save realizuotų ir aš neradau geresnės, nei savo kaimas.
- Sakoma, kad savam kaime pranašu kaip tik ir nebūsi?
-Labai geras pasakymas. Bet deja, svetimam kaime pranašu irgi gali pabūti tris dienas, o penktą dieną jie sakys, kad esi ne savas. Nereikia nei kaltinti tų, kurie išvažiuoja, nei džiaugtis tais, kurie grįžta. Kiekvienam savo.
Už elitinį meną, tegul moka elitas
- Esate su Lietuvos teatru ir jame ne vieną dešimtmetį. Matėte ir daug užsienių. Kaip atrodo Lietuva bendrame kontekste. Jos teatras geras, blogas, provincialus, modernus – koks jis dabar?
- Anuo laiku, mūsų teatras buvo iškilęs virš visų kitų. Angliškai sakant, buvo out standing kategorijoje. Sakyčiau, kad Lietuvos teatras yra kaip krepšinis. Pastarojo didelį nuopolį dabar matome. Bet ar pablogėjo žaidimas, ar jis tiesiog nebeatitinka laiko? Manyčiau, kad Lietuvos teatrinė mokykla irgi nepablogėjo. Yra kitas laikas, ir jame nebesutelpam. Mes likome anam laike. Čia yra kaip sriuba, kurią valgai pirmadienį ir paskui penktadienį, Patys skaniausi barščiai galiausiai ima kelti klausimą – ar tai tikrai dar barščiai?
Mes bandom įrodyti, kad neegzistuojantys dalykai vis dar egzistuoja. Mėginame žmones įginti į teatrą, koks jis buvo tada. Mėginame užsisprausti į narvą. Nenorime priimti tų pasikeitimų, kurie vyksta ne tik pas mus, bet europiniu mastu. Esame Europos Sąjungos nariai – nebesame komunistinio krašto teatras. Tai kitas lygmuo. Žmonės, kurie sukūrė save, savo vardą, kurie atnešė Lietuvai teatrinę šlovę, jie čia yra, bet jie nepajėgūs užpildyti visos teatrinės erdvės.
-Kai Lietuva pasiskelbė nebenorinti būti sovietine, buvote vienas iš privataus teatro pradininkų Lietuvoje. Ar šis reiškinys rado savo vietą?
- Labai geras klausimas. Manau, kad šiuo metu jo nėra. Tos kelios grupės, kurios dabar apie save šaukia, kaip apie privatų teatrą, yra tokios pat biudžetinės organizacijos, mintančios už tuos pačius pinigus ir neturinčios sąžinės aiškinti, kad tai yra privataus kapitalo teatrai. Visi fondai yra valstybiniai. Žodis privatus reiškia, kad viską darai už savo pinigus.
- O toks reiškinys, kaip mecenavimas, Lietuvoje yra?
-Neturime tokio daikto. Valstybė nieko nemecenuoja, tai turi daryti privatūs asmenys, o šito nėra. Tai, ką mes tada įkūrėme, buvo tikrai privatus teatras – drįstu tai sakyti, nes iš valstybės negavome nei vieno cento. Parašėme projektą Kultūros ministerijai ir mums norėjo duoti pinigus, bet buvo ten tokia garsi buhalterė, kuri nutarė mus neduoti ir mes negavom. Po šiai dienai tuo džiaugiuosi ir drąsiai sakau, kad tai, ką buvau sukūręs aš – buvo privatu. Dabar susikūrę neva privatūs teatrai yra tokie pat valstybiniai. Tik mažiukai ir su didelėm pretenzijom.
Pagalvokite, ar gali vieno žmogaus veikla užpildyti tokio didelio teatro, kaip šis, sceną? Repertuarinis teatras, kuris yra nacionalinis, reikalauja daugelio skirtingų dalykų. Visada sakau, kad visuomenė yra, kaip tortas. Joje yra sluoksniai ir poreikiai yra skirtingi.
- Pasižiūrėjus į kontrolinius kitų metų skaičius, akivaizdu, kad Kultūros ministerija neturės projektams pinigų. Tai tie privačiais besivadiną, tačiau, anot jūsų, valdiški maži teatrai – pasmerkti? Jie mirs?
- Gali būti ir taip. Kaip ten sakoma? – nelaikyk savo maitintojo ir penėtojo basom kojom, nes jis peršals, susirgs ir nebegalės tavęs remti. Jei dingsta piniginė, gali atsitikti visko. Šalia visko, yra pridaryta daug klaidų suteikiant teatrams statusą. Patys esame kalti, kad priimant teatrų įstatymą galvojome, jog trys profesionalai turintys kur dirbti jau gali būti teatru.
Koks gi čia privatus teatras, jei, valstybei neturint pinigų, jis išnyksta? Tegul išnyksta. Tai tėra visokių „veksų, šmeksų“ pareiškimai, kad jie svarbiausi ir t.t. Iš mano dešimties žmonių devyni pasakytų, kad jiems to nereikia. Ir man, drįstu sakyt, nereikia. Štai ir išsprendėm klausimą. Darykim kiekvienas savo. Kas geriau tenkina visuomenės poreikius – aš su pilnom salėm, ar VEKS‘as su trim žiūrovais ir specialiom programom? Aš suprantu – gali būti elitinis menas, bet elitinį meną ir apmoka elitas. Kas tas mūsų elitas, jei be valstybės neturi pinigų? Vadinasi tiek ir už tiek to elitinio meno ir tereikia.
Baldų keitimas nepadės
- Sakote, kad didelė dalis teatralų tebėra suvaryti į sovietiniais laikais sutvertą narvą. Bet metų jau praėjo nemažai. Visi sakome, kad nenorime tame narve būti – nei teatruose, nei kitur. Tai ko tada trūksta? Ką reikia keisti? Negi baldus? Teatrams trūksta modernios technikos? Atrodo, kad ne. Kur problema?
- Galima rūbais apsikeisti, galima pernešti baldus – niekas nepasikeis. Problema galvoje. Smegenų plovimo procesas pas mus nevyksta. Mums reikia patiems išsiplauti smegenis. Kai deklaruojame demokratiją ir platų požiūrį, viską taikome ne sau, o kitiems. Todėl neturim jokių moralių, neturime meilės kito žmogaus kūrybai ir neturime sąžinės. Tai mano pasakymas. Gal tai ir baisūs žodžiai, bet tai yra didžioji tiesa.
Anų laikų auklėjimo padarinys yra tas, kad žmogus nesupranta, jog neturi teisės niekinti kito žmogaus veiklos. Žmogus nesupranta, kad yra vienodai apdovanotas Dievo, kaip ir kitas, tik gal kitaip. Teatras yra laikas tarp uždangos pakilimo ir nusileidimo, gyvenimas – tarp gimimo ir mirties. Mes visame tame tarpe judame ir turime tilpti toje erdvėje. Gražiai judėti – reikia mokėti. Tam reikia turėti sąžinės. Blogi darbai niekada nelieka be užmokesčio – nesvarbu – ar žemėj, ar aukštybėse. Aš ne viešpats, bet aš visiems tai sakau: atsargiai elkimės su tuo, ko nežinome ir nepažįstame.
- Ar jus pačiam pavyksta laužyti to narvo, apie kurį kalbate, strypus?
- Manau, kad taip. Privačiame teatre išbandžiau daugelį dalykų. Net sriubos teatrą iš Švedijos buvau atsivežęs, išbandžiau su mūsų žmonėmis. Jiems patiko. Vidinė laisvė labai svarbi.
Labai svarbi ir įdomi buvo Amerikos patirtis, kai žiūrovas, viduryje vaidinimo, atsistoja ir eina į bufetą. Pradžioje aš galvojau, kad reikia gal skandalą sukelti... Paskui pagalvojau, kad aš juk žaidžiu ir gal nereikia į tai dėti tiek didelių prasmių.
- Tai norite pasakyti, kad jei mama mokė teatre nešiugždenti saldainių popierėliais, spektaklio metu, mokė - blogai?
- Ne, ne - mokė labai gerai. To daryti nereikia. Bet mes kūrėme tam tikras vietas, kuriose sakėme, jog tai daryti galima. Kas įdomiausia – jie savaime nevalgė. Jie suprato, kad yra laisvių riba, kad teatras yra tam tikros rūšies žaidimas. Tokios psichologinės pagalbos vargstančiam žmogui, kaip pora valandų teatre – jūs niekur nerasite.
„Žaldokynė“ – improvizacija nacionaline tema
- Kai kurie konservatyvūs žmonės jums pasakytų, kad teatras jau virto pernelyg žaidimu. Netgi cirku. Ne visiems patinka ateiti į Shakespearo ar Čechovo spektaklį ir negirdėti nei vienos eilutės iš pjesės originalo. Ką jūs į tai?
-Yra įvairių rūšių teatras. Yra toks, kuris laikosi dramaturgijos. Vakaruose teatras yra truputį kitoks. Pakeisti tekstą galima tiktai sutikus autoriui. Gal kas nors turi Shakespearo leidimą, aš nežinau.
Originali kūryba, kurią mes pripažįstame, leidžia improvizaciją. Visi kūriniai, kurie dabar yra klasika, kažkada buvo „šiuolaikiniai“. Jei paimsime daugelį klasikų, kad ir tą patį Shakespearą, tai pamatysime, kad jie surašė rėmus. Galima nurašyti žodžius nuo to ar kito spektaklio ir sakyti, kad tai tikrai tokie žodžiai.
Pats mėgstu laisvą improvizaciją ir nenoriu ilgai kalbėti. Paminėsiu spektaklį, įveikusį visus kritikus, visas sampratas. Tai komedija „Žaldokynė“. Šiame improvizaciniame spektaklyje žodžių laikomasi yra pusė ant pusės, bet visa paties teksto autoriaus transformacija, praeinant dvi dešimtis peržiūrų ir mėginat įtikti Antano Sniečkaus cenzūrai. Jau tada vyko baisi komedija vardan tos komedijos. Su scenų prirašymu ir pan.
Šiandien jis pateikiamas tokiam variante, koks buvo pirminis, apvalius jį nuo visko, kas buvo prirašyta. Tai yra šou spektaklis nacionaline tema. Yra gruziniškas, itališkas, prancūziškas humoras, o čia nedidelės Lietuvos, tokio kaimelio žmonės, mėginantys išgyventi, demonstruoja savo gudrumus ir žaisimus. Ir tai nepriklauso nuo epochų ar santvarkų. Grįžtant prie tekto laikymosi, pasakysiu, kad jei autorius to reikalauja griežtai, stengiamės laikytis. Aišku, visada būna kažkas tyčia ar netyčia ką nors pamiršta ar supainioja. Čia irgi kūryba.
********
A. Večerskis gimė 1949 metais, rugsėjo 4 dieną, Kretingoje.
1992 metais įkūrė pirmą privatų teatrą Lietuvoje.
Režisavo 13 spektaklių, išvertė 12 pjesių.
Suvaidino virš 100 pjesių teatre, 37 - televizijos spektakliuose, 21 - kine.
1973 - 1991 Lietuvos akademinio dramos teatro aktorius
Nuo 1992 Teatro "Vaidilos ainiai" (nuo 1997 metų - "Adolfo Večerskio teatras") meno vadovas ir savininkas
1995 - 2000 Tarptautinio teatro projekto "Teatras be sienų" vadybininkas ir meno vadovas
1998 Kretingos festivalio vadybininkas
1998 - 2005 Lietuvos nacionalinio dramos teatro programų vadovas
Nuo 1999 Valstybinės teatro asociacijos pirmininkas
1999 - 2001 Baltijos kultūros festivalio Šiaurės šalyse koordinatorius Lietuvai
Nuo 1999 Oficialus Lietuvos nacionalinio teatro atstovas Europos teatrų konvencijai
Nuo 2005 Lietuvos nacionalinio dramos teatro Generalinis direktorius
