Rita ŽADEIKYTĖ
Išlaikyti beveik visi brandos egzaminai. Prieš akis abiturientams – nauji gyvenimo iššūkiai. Penkios Gruzdžių (Šiaulių rajonas) abiturientės žino: neemigruos, mokysis Šiaulių universitete, dirbs ir gyvens savo gimtinėje. „Nebijokit, atgaivinsim Šiaulius, Gruzdžius ir Lietuvą“, – tvirtai įsitikinusios merginos.
Nesikankinti padėjo mokytojai
Į susitikimą Gruzdžių gimnazijoje atskuba Danguolė Petrokaitė, Guoda Norutavičiūtė, Monika Medelinskaitė, Deimantė Gečaitė, Liveta Lapko. Kai kurios jų gyvena Gruzdžių miestelyje, kai kurios suka ant piršto automobilių raktelius – gyvena aplinkiniuose kaimuose.
Merginos ką tik po brandos egzaminų (kai kurios jau išlaikė visus, kitų egzaminai dar laukia). Atrodė nenuvargusios ir nė trupučio neišsigandusios, veikiau atvirkščiai – ramios ir užtikrintos savo sėkme.
Merginos tikina, kad gimnazijos mokytojai ruošė ne tik mokėti dalyką, bet, kas buvo ne mažiau svarbu, – nepalūžti psichologiškai, nebijoti, nesinervinti.
„Net ir nebuvo didelio jaudulio. Dėkingi mokytojams, kad mokė mus nepasimesti. Mokė psichologiškai nusiteikti. Raminamųjų mums tikrai neprireikė. Kaimo mokykloje geriau mokytis, nes mokytojas mato kiekvieną vaiką. Mes su mokytojais labai artimi, todėl ir ramūs per egzaminus“, – sakė Deimantė.
Žinių vertė
Merginos jau laikė lietuvių kalbos, matematikos, biologijos, istorijos egzaminus.
„Lietuvių kalbos egzamino temos nesunkios. Bet esu įsitikinusi, kad vien rašant rašinį galima patikrinti, kaip mokinys žino vos kelis autorius ir rašybą. Daugiau iš to egzamino nematau jokių rezultatų. Nors mokytasi daug, bet žinios patikrinamos neišsamiai“, – svarstė Liveta, kuriai pritarė ir kitos merginos.
„Istorijos egzamine taip pat ne žinių reikėjo, daugiausiai reikėjo savo nuomonės, analizės. Toks įspūdis, kad žinių nelabai kam reikia, nueita į pasvarstymus“, – svarstė Guoda.
Pasirinkimas – arčiau namų
Kelios iš merginų planuoja stoti į Šiaulių universitetą.
„Jeigu norėsi mokytis, bus rezultatai. Šimtus kartų girdėjau: „Ai, tas Šiaulių universitetas...“. Net ir kai kurie gimnazijos mokytojai stebisi, kad stosime į Šiaulių, o ne Vilniaus universitetą“, – sakė Monika.
Mergina lenkia pirštus, kodėl rinksis artimiausią universitetą: arti namai ir tėvai, pragyventi reikės mažiau pinigų, nei Vilniuje ar Kaune. Tėvai gyvena kaime. Jeigu ko prireiktų, bet kurią dieną gali atvežti, o į Kauną ar Vilnių – neatveš.
Visos kalbintos merginos tikino studijas universitete, kolegijoje ar profesinėje mokykloje rinktųsi arčiausiai namų – Šiauliuose. Dėl daugelio dalykų, kurių svarbiausi – materialiniai ir patriotiniai.
Baigiamojoje klasėje gimnazijos abiturientus lankė daugybė „pirklių“ iš įvairių šalies mokyklų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose.
„Visi tik gyrė savo mokyklas, sakė, kad geriausia mokytis pas juos, o Šiaulių universitetas buvo sąžiningiausias – pasakė ir kas jame yra labai gerai, ir kas blogiau“, – prisiminė Deimantė.
Pražūtinga nepalaikyti jaunimo
Merginos sako, kad mokslas labai brangus, o diplomas – net ir universiteto – neretai tampa bevertis.
„Sakoma, kad Šiauliams labai reikia jaunų žmonių, kad miestas labai tuštėja. Bet kodėl tada nepalaikomas Šiauliuose norintis įsitvirtinti jaunimas?"– stebėjosi Monika.
Jai įstojus į valstybės finansuojamą vietą, tėvai išnuomotų butą, jeigu nepavyktų į valstybės finansuojamą vietą, tėvai už mokslą mokėtų, bet tada Monika turėtų dirbti.
Mergina bandė ieškotis bent menko darbelio, nors vasarą.
„Niekas nepriima net į paprasčiausią bižuterijos parduotuvę. Reikalauja patirties ir geros išvaizdos. Tai mane labiausiai nustebino ir supykdė. Iš kur jaunimui gauti patirties, jeigu niekas nepriima? O baisiausia, kad vertina ne tavo smegenų galią, o išvaizdą“, – neslėpė apmaudo Monika.
Merginos pasakojo, kad darbo įmanoma gauti tik per gimines ir pažįstamus. „Sovietiniu raugu dar visi permirkę ir tai tik trukdo jaunimui. Neturėsi pažinčių – liks tik darbo birža“, – sakė merginos.
Bandelė ant grindų
Pakrypus kalbai apie iš pašalpų gyvenančius žmones, merginos sakė žinančios daug puikių šeimų, gražiai auginančių vaikus, kurioms pašalpos yra būtinos ir jos panaudojamos prasmingai.
„Jos daugeliui yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, bet kad matytumėt, kas dedasi gimnazijos koridoriuose, kai pietūs ar pusryčiai patiekiami nemokamą maitinimą gaunantiems vaikams!"– prisiminė abiturientės. Jos pasakoja, kad ant grindų pridrabstoma skaniausių bandelių. Merginos stebisi, ar vaikai nežino, kas yra skanu, ar specialiai niekina tai, ką gavo už dyką?
Tėvai už pašalpas tempia iš parduotuvės „bambalius“. Tokių daugėja kasmet.
Nori kurti ateitį čia
„Mes atgaivinsim ir Šiaulius, ir Gruzdžius. Ne, ne tikrai Šiaulių nenurašom“, – jaunatviško maksimalizmo apimtos krykštė merginos.
Studijos Šiauliuose joms svarbios ir dėl saugumo jausmo.
„Kai buvau mažesnė, visada galvodavau, kad baigsiu mokyklą ir važiuosiu kuo toliau nuo tėvų. Kai atėjo tas laikas, suprantu, kad man su tėvais saugiausia“, – pasakojo Deimantė. Ji planuoja studijuoti renginių organizavimą Šiaulių kolegijoje.
„Labai gerbiu buvusią Gruzdžių kultūros namų direktorę, kuri mane daug ko išmokė, bet jai apie 80 metų. Todėl baigusi studijas galėčiau grįžti į Gruzdžius ir tapti miestelio kultūros namų direktore“, – ambicijų neslėpė Deimantė.
„Mano močiutės šeima gyvena Šakynoje, mano tėvai čia gyvena ir aš čia grįšiu gyventi baigusi studijas. Šakyna – puiki vieta. Jeigu nesutilpsime su tėvais po vienu stogu, Šakynoje yra daug tuščių namų – nusiperki ir kuriesi“, – dėstė Guoda.
Auga kitokia karta
Nors Deimantė galbūt ir liks gyventi Gruzdžiuose, ji jau dabar mato, kad miestelio jaunimas silpnėja.
„Aktyvioji karta, kuriai dar reikėjo švenčių, susiėjimų, nuotaikos, dalyvavimo sporto varžybose, jau baigia užaugti ir iškeliauti iš Gruzdžių. O paaugliams nereikia nei sporto, nei kultūros renginių, neprisiima jokios atsakomybės, kad Gruzdžiuose nežlugtų aktyvi kultūrinė, sportinė veikla“, – mano Deimantė.
Šakynoje, Guodos nuomone, tas pats. Jaunesni nenori imtis iniciatyvos, paprašyti padėti organizuojant ką nors savo miestelyje, dažnai paklausia: „O kas man iš to? Kokia man nauda?“.
Merginos pasakoja, kad miestelio šokiuose kartais juokais susitardavo ir apsimesdavo išgėrusios. Svirduliuodavo. „O dabar paaugliukai ir jų panelės net nebando slėptis – geria atvirai ir pačius pigiausius nuodus“, – mato merginos.
„Dolce&Gabbana“ ar Lietuva?
„Anglijoje esu buvusi tik atostogauti. Kai mano sesė išvažiavo į Angliją gyventi – ieškoti laimės ir pinigų, aš sau prižadėjau niekada neemigruoti. Man gerai Lietuvoje, – tvirtai sako Deimantė.
Ji sako negalėtų gyventi ne savo šalyje, nekalbėti savo kalba, amžinai jaustis svetima. Mato, kai emigrantai grįžta į Lietuvą, jie džiaugiasi skania duona, gražia gamta.
„Ne, aš dėl to, kad nusipirkčiau „Dolce&Gabbana“ marškinėlius, neišduosiu Lietuvos ir savęs“, – apsisprendusi Deimantė.
Merginoms koktu klausytis, kaip mūsų emigrantai išvažiuoja, tikėdamiesi gyventi iš užsienietiškų pašalpų.
„Jie sėdi emigracijoje ir laukia pašalpų, nes pamatė, kad fabrike be langų visą dieną yra dirbti labai sunku. Kažkokia nesąmonė“, – stebėjosi Guoda.
Merginos pasakoja, kad dalis klasės draugų iš karto po egzaminų ruošiasi į užsienį, bet dauguma važiuos užsidirbti studijoms Lietuvoje.
