Hierarchija yra daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant nuo viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotus pavaldumo ir priklausomybės laiptus. Paprastai hierarchija suprantama kaip linijinis reiškinys – yra pagrindinis individas, kuris valdo likusius. Sekantis individas klauso tik pagrindinio – vado. Dar sekantis paklusta jau vadui ir už jo sekančiam ir t.t. Tačiau hierarchinis principas nebūtinai galioja visais žmogaus gyvenimo atvejais; tas pats žmogus darbe gali būti vadovas, šachmatų klube – vidutinioku, o namuose – paklusnia, nusižeminusia žmonai būtybe.
Tačiau hierarchinio principo galiojimu galima įsitikinti tiek gamtos reiškiniuose, tiek visuomenės gyvenime; tik biraus smėlio ar šiukšlių krūvoje vyrauja chaosas, todėl ten ir hierarchijos nerasime. Nors demokratinėje valstybėje valdžių hierarchiją tarsi apsprendžia Konstitucija bei įstatymai, tačiau šie norminiai aktai drauge tarsi naikina hierarchinę struktūrą, nes deklaruojama, kad valdžios tarnauja žemiausiai hierarchijos grandžiai – pilietinei visuomenei. Ar taip yra ir ar taip gali būti iš tikrųjų? Kodėl tuomet visuomenėje yra įsitvirtinusi nuomonė, kad valdžiose – ponai, o visuomenė – minia, išlaikanti ponus?
Iš tikrųjų, būt „ponu“, pakilti į aukštesnį hierarchijos laiptelį bet kokioje gyvenimo srityje, nėra blogas dalykas. Nes pati nelygybė yra ne smerktinas, o teigiamas, pažangą skatinantis reiškinys, pažangos šaltinis, natūrali geresnių atranka gyvenimo kokybei gerinti. Jei vienas iš dviejų savo sumanumu bei aktyvia veikla pasiekia aukštesnių rezultatų, jis jau laipteliu pakyla hierarchijoje, tampa pavyzdžiu bei paskata antrajam veikti panašiai. Posakis „kiaulių neganęs ponu nebūsi“ netvirtina, kad būtinai turi paganyti kiaules, bet skatina būti ponu, parodo kelią į aukštesnį hierarchijos laiptelį. Per nelygybę kūrėsi istorinė aristokratija, turinti gilius teigiamus gyvenimo pagrindus, aristokratija vedė į kultūrų ir civilizacijų pasiekimus. Aristokrato pagal kilmę principas reikalauja kurti perteklių, kad iš jo galėtų duoti, o ne pasiimti. Aristokratiškoji idėja reikalauja realaus geriausiųjų viešpatavimo, demokratija – formalaus visų viešpatavimo. Aristokratija, kaip geriausiųjų valdymas ir viešpatavimas, kaip kokybinės atrankos reikalavimas, lieka amžiams aukščiausiu gyvenimo principu, aukščiausia vertenybe, deja, – utopija. Demokratinis geriausiųjų atrankos principas yra dar didesnė utopija. Demokratija lengvai pavirsta į formalią interesų organizaciją. Geriausiųjų paieška pakeičiama geriau atitinkančiųjų interesams, geriau juos tenkinančiųjų atranka. Tuo jinai esminiai skiriasi nuo aristokratijos, kuri yra „gero pono“, kilnumo, kilmės, kokybės idealas.
Svajonės apie „gerą poną“, geriausiųjų valdymą per nesėkmingas įvairiausių atrankos būdų paieškas, kaip utopijos, liko praeityje, pasimiršo. Tačiau siekis būti „ponu“, nesvarbu, geru ar blogu, nuėjo į pasąmonę, tapo pono kompleksu. Tarsi paradoksalu, tačiau SSRS, kuri deklaravo lygybės principą, pono kompleksas vešėjo, pasiekė mūsų laikus, įsitvirtino demokratinėje gyvensenoje.
Sovietų Sąjungoje žodis ponas iš vartosenos buvo išimtas ir pakeistas žodžiu tovarišč (prekių ieškotojas). Šio žodžio etimologija veda į tiurkų terminą tovar (tauar). Etiniu požiūriu šis žodis yra žeminantis, nes tarpusavio bendravimą prilygina prekybiniams santykiams. Pridursime, kad tas netikęs žodis anuomet lietuvių kalboje buvo pakeistas intymesniu – draugu. Dėl pastarosios priežasties jis dabar turi neigiamą atspalvį, todėl vietoj jo vartojami žodžiai ponas, tamsta, gerbiamasis.
Nereikia ypatingos atidos pamatyti „lygių“ draugų hierarchiją sovietmečiu: buvo komunistų partijos eiliniai, buvo partkomų, rajonų ir miestų komitetų sekretoriai, respublikų partijos centro komiteto nariai ir sekretoriai, buvo SSRS Centro komiteto nariai ir generalinis sekretorius, buvo rajonų ir aukščiausių tarybų deputatai, –visa partinė nomenklatūra. Lygiais draugais negalima buvo laikyti kolūkio pirmininko ir eilinio kolūkiečio, įmonės vadovo ir eilinio darbininko. Buvo tiek socialinė, tiek padėties įvairiais atžvilgiais atskirtis. Ir su atgauta nepriklausomybe viso to neliko. Tačiau pono kompleksas, siekis turėti išskirtinumą, dažniausiai ne idealų, o interesų pagrindu, išliko. Šitai patvirtina partijų gausa (neseniai įregistruota keturiasdešimtoji). Ar gali normalioje valstybėje egzistuoti tiek valstybės kūrimo ir jos tvirtinimo būdų? Padėčiai atskleisti pasitelksime valstybės palyginimą su daugiašakiu dideliu ūkiu.
Politika yra valstybės institucijų, politinių ir visuomeninių organizacijų bei atskirų piliečių siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas, kurį vykdo ne vien valstybinės institucijos ir politinės organizacijos, bet vienodai – visuomeninės organizacijos ir atskiri asmenys. Jei demokratinę valstybę palyginsime su dideliu ūkiu, tai politiką turėsime prilyginti ūkininkavimui, ūkio šeimininką – pilietinei visuomenei (ne valdžios institucijoms!), valdžias – pilietinės visuomenės samdomiems tarnams. Jei valstybę palyginome su ūkiu, tai partijas turėtume lyginti su atskiromis ūkio šakomis. Rinkdami valdžias valstybėje, jas renkame pagal partijas. Partijos yra politiniai dariniai, atstovaujantys tam tikrą valstybės kūrybos ir tvirtinimo kryptį (socialdemokratinė, krikščioniškoji, tautiškoji ir dar viena kita kryptis). Vaizdžiai tariant, yra miškininkų, žemdirbių, pramonininkų bei kitokie dariniai. Tačiau būtų negerai, jei ūkyje įsivyrautų, tarkim, miškininkai; užsodintų visą teritoriją miškais, nebeliktų vietos javui sėti, pramonei plėtoti. Jei įsitvirtintų vien žemdirbiai – užsėtų viską javais, neliktų miškų, pievų. Taigi partinė veikla taip pat yra politinė veikla, tik siauresnė. Ji yra reikalinga, tačiau turi būti balansuojama, derinama su kitų partijų veikla, kad valstybė vystytųsi visapusiškai. Valdžių rinkimų metu žmonės balsuoja labiau už tas partijas, kurios tuo metu, jų manymu, geriau atspindi rinkėjų idealus ar interesus.
Iš palyginimo seka, kad valstybės kūrybos ir tvirtinimo būdų tėra keli, jiems gali atstovauti tik kelios partijos, tačiau jų turime keturias dešimtis. Akivaizdu, kad partijas kurti skatina siaurų interesų siekis, siekis būti ponu, pono kompleksas. Netenka abejoti, kad turime ydingą partijų registravimo įstatymą, jame griežtai nereglamentuotą ideologijų reikalą. Vien tai, kad Lietuvoje veikia partijos Lietuvos lenkų rinkimo akcija bei Lietuvos Rusų sąjunga, rodo įstatymo ydingumą. Demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Yra valstybė, yra pilietybė, todėl Lietuvos valstybėje, kadangi ji 1918 m. sukurta ir 1990 m. atkurta tautiniu pagrindu, visi kitataučiai Lietuvoje priklauso kamieninei pilietinei lietuvių tautai, todėl ir kitataučių partijų egzistavimas Lietuvoje yra nonsensas.
Siekio būti „ponu“, kaip neprieštaraujančiam teigiamos nelygybės principui, nei smerkti, nei atmesti negalime, tačiau, darant partijų ar asmenų atranką į valdžias, pasirinkimą turime atlikti ne rinkiminių kampanijų metu keliamų emocijų, o kandidatų nuolatinio stebėjimo, gilesnių įžvalgų pagrindu. Taip pamažu gal bus naikinamas vien interesais, o ne aristokratišku elgesiu grindžiamas pono kompleksas.
Algimantas Zolubas
