Prievartinio sovietinio ateizmo tamsoje dešimtmečius ugdyta, visuomenė priverstinai prarado gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, nuodėmės sąvoka net iš žodyno buvo ištrinta, liko tik nusižengimai sovietiniams įstatymas, tarp kurių didžiausi – priešinimasis marksistinei ideologijai, sovietinei santvarkai. Sovietinis „ugdymas“ be pėdsako neišnyko, jis pasireiškia visuomenėje atitinkamais kompleksais. Vienas jų – vagies kompleksas.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nei vagysčių, nei plėšikavimų praktiškai nebuvo; tiek privati, tiek valstybinė nuosavybė buvo gerbiama. Anuomet Lietuvoje vagystėmis bei sukčiavimais garsėjusius asmenis, kaip Lapėnas, Rickus ar Balsys suskaičiuoti užteko vienos rankos pirštų. Vagystės bei plėšikavimai Lietuvą užplūdo su frontu iš rytų. Nors raudonarmiečiams oficialiai buvo draudžiama plėšikauti, tačiau atsineštas iš „plačiosios tėvynės“ įprotis pasireikšdavo bitynų išplėšimu, gyvulių nugvelbimu ar be šeimininkų aptiktuose namuos vertingesnių daiktų pasisavinimu.
Didžiausias gyventoju apiplėšimas vyko pokario metais: buvo nusavinta visa pramonė, gamybos priemonės, žemė, gyvuliai. Ir svarbiausia, – nusavinta teisė į nuosavybę, teisė į tautos ir jos valstybės nepriklausomybę.
Iš kolūkio sovietmečiu negaudami pilnaverčio atlyginimo, matydami neūkiškumą, išauginto derliaus netausojimą, prisimindami nusavintą ir atiduotą kolūkiui žemę, kilnojamą turtą, žmonės be sąžinės graužaties iš plėšiko bandydavo šį tą atsiimti. Kadangi buvo grėsmė pakliūti į teisėsaugos rankas, atsiimdavo slapčia, trumpai tariant, vogė. Vogė eiliniai kolūkiečiai, vogė agronomai, vogė kolūkių pirmininkai, vogė kompartijos sekretoriai. Pramonės darbuotojai vogė iš įmonių paklausią produkciją, vogė viską, kas po ranka pakliuvo, vogė, nes matė, kad už jų darbą deramai neatlygina. Net paklausios produkcijos gamybos planuose buvo numatyti 5 procentai išvogimui, apie ką viešai prasitarė SSRS vadovas L. Brežnevas. Vogimas iš valstybės tapo įpročiu, o kadangi valstybė įdiegė nepagarbų požiūrį į privačią nuosavybę, vagystės išplito ir į privačią sferą. Potraukis vogti užvaldė tiek eilinį kvailį, tiek intelektualųjį sukčių, tik vagysčių mastai buvo skirtingi pastarųjų naudai.
Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę, o demokratiją suvokus kaip savivalę, vogimas bei plėšikavimai ne tik nesiliovė, bet išvešėjo iki siaubingo masto. Vogimui ar plėšikavimui prilygo valstybinių įmonių privatizavimas už grašius, kolūkių turto tiesioginis išgrobstymas. Valstybės kontrolė buvo iškėlusi šimtus bylų turto grobstytojams stambiu mastu, tačiau anuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas visas jas nutraukė, kas tapo pirmu žingsniu į nebaudžiamumą už vagystes.
Iš nepritekliaus sovietmečiu, daugelis nuosavybę – patį turtą – sudievino, įvardijo šventu, ir iš godulio jam metėsi į grobstymą, vagystes. Iš tikrųjų ne nuosavybė – turtas, o teisė į ją, kaip prigimtinė, laikytina šventu dalyku. Per vagystes, grobstymus bei plėšikavimus teisė į nuosavybę išniekinama, tampa šventvagyste.
Dera atkreipti skaitytojo dėmesį, kad privati nuosavybė viešai dar įvardijama šventu dalyku, o valstybinei nuosavybei tokio įvardijimo nebetenka išgirsti, tarsi valstybė būtų ne sava, tarsi tas turtas nebepriklauso valstybės piliečiams, tarsi ne piliečiai jį sukūrė, tarsi piliečiai nebeturi teisės į tą nuosavybę. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad stambiausios vagystės iš valstybės nebevadinamos vagystėmis, o – turto iššvaistymu, aferomis. Taigi ir atsakomybė už valstybinio turto vagystes minimali arba apseinama administracinėmis nuobaudomis, pabarimais. Jei už avelės vagystę vagis sodinamas už grotų, tai tarkim už Lietuvos žvejybinio laivyno „paskandinimą“ – akivaizdžią vagystę – niekas nenukentėjo.
Į Europos Sąjungos įvairioms programoms skiriamas lėšas požiūris dar kitoks. Į jas žiūrima kaip į dovaną, todėl ir elgesys atitinkamas: susiplanuoti kuo didesnes išlaidas, sukurpti jų pateisinimą, o „nuoviras“ susižerti į privačią kišenę. Nesusimąstoma, kad tariamas dovanas ateityje turėsime grąžinti. Iš valstybės, taigi – iš piliečių kišenės. Kas gali paneigti, kad pinigai, kuriuos skyrė Europos Sąjunga Ignalinos Atominės elektrinės uždarymui iki šiol nebuvo plaunami? AE uždarymo darbai praktiškai nevyko, o Europos Sąjungos skirtos lėšos, auditorių teigimu, buvo tirpdinamos labai sparčiai. Antai, kaip skelbė žiniasklaida, įmonė „Energetikos tiekimo bazė“, tarp kurios steigėjų buvo Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderės Kazimiros Prunskienės dukra, sugebėjo tapti Ignalinos atominės elektrinės tiekėja-tarpininke ir maždaug 20 tūkst. litų vertės pirktus įrengimus elektrinei sugebėjo parduoti už daugiau nei 3,5 mln. litų. Muitininkų atskleistą aferą nagrinėjo Valstybės saugumo departamentas, Ūkio ministerija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, tačiau visuomenė ir nesužinojo į kieno kišenę subyrėjo ta sumelė, uždirbta iš AE. Tai tik vienas lėšų grobimo epizodas, o jų, tikėtina, yra ne vienas ir ne du. Ir nereikia stebėtis: jei į savo valstybės nuosavybę žiūrima ne kaip į ne šventą, tai į Europos Sąjungos, tarsi svetimo darinio, nuosavybę galima išvis nekreipti dėmesio. Atskleista ne viena Europos Sąjungos lėšų vagystė, tačiau niekas nesėdi už grotų, kaip už minėtą pavogtą avelę.
Plačiai paplito vagystės (tiek iš piliečių, tiek iš valstybės) forma, pavadinta nekaltu žodeliu „privatizacija“. Vagystės formulė paprasta: perki, tarkim, šimto litų vertės turtą, o moki vieną litą. Atskaičius šešėlinius mokesčius (kyšius) privatizavimo tarpininkams, be jokio triūso užsidirbi bent aštuoniasdešimt litų. Pagal šią legalizuotą vagystės formą iš valstybės į privačias rankas pateko įmonės, viešbučiai, valgyklos, gražiausiuose gamtos kampeliuose žemės sklypai, kurių tikroji vertė – dešimtys milijardų litų. Pridursime – privatizacija tęsiasi...
Legalizuotu valstybės lėšų vogimu laikytinos ir premijos už gerą darbą. Čia paprasčiausiai nėra logikos; jei darbą atlieki gerai, gauni nustatytą atlyginimą, jei atlieki blogai, turėtumei prarasti teisę į atlyginimą. Todėl premijos, neretai pralenkiančios atlyginimą, skiriamos vadovaujantis subjektyviais kriterijais, prilygintinos vagystei.
Ne visi vagystės būdai čia įvardinti, nes jų ir neįmanoma atskleisti; vien tarp buitinių vagysčių bei sukčiavimų sužinome tarsi neįtikėtinas, bet akivaizdžias naujoves. Vagysčių iš valstybės būdų arsenalas taip pat toli gražu dar neišsemtas.
Kita vertus, nesaugiai padėtas daiktas, atlapos durys vagišius sugundo, o mūsų teisėtvarka ir teisėsauga yra taip liberalizuota, kad, vagių žargonu tariant, ji stovi „ant zekso“ (užtikrina vagysčių saugumą). Įstatymų leidėjai ir teisėjai iš nepamatuoto „žmogaus teisių“ garbinimo, dažnai įteisina neteisingumą arba nepalieka vietos teisei į nuosavybę.
Kas gi įvyko, kas gi nutiko, kad buvusi darbšti, iš sumanumo ir prakaito kūrusi nuosavybę, tauta pasuko į vagysčių klystkelį. Atsakymas randamas konstitucijų Konstitucijos – Dešimties Dievo įsakymų – septintame (nevok) ir dešimtame (negeisk svetimo turto) „straipsniuose“. Šie, kaip ir kiti Dievo įsakymai, tapo per prievartinį sovietinį ateizmą ir dabartinį išvešėjusį liberalizmą iš gyvensenos išstumti, paniekinti.
Tik dora tauta gali kurti patvarią valstybę. Plėšikavimais sukurptos valstybės ir net imperijos anksčiau ar vėliau žlugo.
Gyventojų skaičiumi ir plotu mažai Lietuvai tėra vienintelis pasirinkimas – eiti „takais dorybės“. Kitokie keliai veda į tautos ir jos valstybės nebūtį. Dvasia prisikelti, iš praeities stiprybę semti galimybę tebeturime. Kas tiki Dievą, pasikliaudami Jo pagalba, kas netiki, amžiais patikrintų vertybių pagrindu, iš gėdingos ligos patalo pakelti Lietuvą privalome.
Algimantas Zolubas
