Išprotėję mūsų dienos.
Stovi durniai patvoriais –
Ilgas pasakas debilams
Seka Valdas vakarais.
Apie klaidžią teismo bylą,
Pradangintas babkutes
Apie Brisių pasaliūgą,
Kur užspringo vėmalais. –
Apie Marių, blyškią Neršą,
Burtus, išdaigas velnių, -
Apie bambalius, kur mėtos
Prie pakrypusių tvorų.
Apie Neršos brolį Brisių –
Koks jis išgama drąsus.
Apie asilę – “kėdienę”
Ir išgrobstytus vaikus.
Kaip Kėdienė nusiminus
Mina vis teismų slenksčius...
Bėga Skučė per mėšlynus
Ir negrįžta atgalios.
Pusnynuos Valdukas miega. –
Varkalynas po ledu. –
Bėga Nutrija per sniegą,
Nepalikdama pėdų.
Stomatolas gero būdo. –
O kėdienė nepikta …
Bet… nulupo nutrei skūrą
Ir jos pasaka baigta.