Norėčiau trumpai parašyti apie liūdną nuotykį, kai visų praeivių akivaizdoje buvo užpultas ir apiplėštas senyvo amžiaus žmogus. Drįstu teigti, kad kiekvienas panašias dramas išgyvena individualiai. Aš neskelbsiu tik žmonių pavardžių.
Drįstu teigti, kad kiekvienas panašias dramas išgyvena individualiai. Aš neskelbsiu tik žmonių pavardžių.
Viskas įvyko savaitgalyje. Dalia (vardas pakeistas) ketino aplankyti sunkų ligonį, kuris savaitę gulėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Šeštadienio vidurdienyje, apie 13.00 valandą išlipusi netoli Kauno miesto autobusų stoties, Trakų gatvėje, nors lauke dar buvo pakankamai šviesu, prie moters pribėgo jaunuolis, kuris peržengdamas sveiko proto ribas stipriai smogė moteriai per sprandą, paskui partrenkė ją ant šaligatvio ir žaibiškai atėmė rankinę. Jos rankoje liko tik krepšio rankena. Moters rankinėje buvo brangus mobilusis telefonas, taip pat kiti svarbūs asmeniniai daiktai ir keletas nuolaidų kuponų brangiems vaistams. Nukentėjusioji nuostolį įvertino maždaug 1 tūkst. litų.
Iš pradžių išgirdęs moters pagalbos šauksmą man teko nedelsiant priimti išmintingiausią sprendimą, pasirinkti vieną iš kelių variantą. Klaida galėjo kainuoti net žmogaus gyvybę. Nepasidavęs pirmajai mane apimančiai emocijai (nors iš prigimties esu emociškai nestabilus), bet pasikliaudamas proto balsu kiek įmanydamas puoliau vytis užpuoliko. Man gėda prisipažinti, bet tądien teko patirti ne visiškai pelnytą pralaimėjimą. Tai nereiškia. kad žlugo visos viltys pagauti nusikaltėlį. Nenorėčiau kartoti banalaus posakio apie riziką ir šampaną.
Cinizmo nestokojantis užpuolikas (narkomanas?) buvo sėkmingai sučiuptas ir pristatytas į artimiausią policijos komisariatą. Paaiškėjo, kad senyvo amžiaus moteriai, atsidūrusiai silpno žmogaus pozicijoje, netikėtai padėjo iš kažkur atsiradęs visiškai nepažįstamas vyriškis. Džiaugiuosi, kad viduryje dienos šviesos įvykęs žaibiškas užpuolimas sukėlė audringą aplinkinių žmonių reakciją. Įvykio vietoje kaip ir reikėjo tikėtis buvo keletas abejingai nusiteikusių žmonių, kurie akivaizdžiai stengėsi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų. Apskritai, nemalonus įvykis išmušė mane iš vėžių.
Trumpais sakiniais negaliu apibūdinti nusikaltėlio socialinės padėties.
Pensininkė iš visos širdies norėjo padėkoti vyriškiui už ištiestą pagalbos ranką, bet jis tik labai tyliai nusišypsojo ir kukliai atsakė, cituoju: "Padėti nelaimėje - kiekvieno padoraus žmogaus pareiga!". Laimei, kad nusikaltimas nepasibaigė tragiškai.
Noriu tikėti, kad apiplėšimo istorija beviltiškai negulės Kauno miesto policijos komisiarate Kęstučio gatvėje, o užpuolikas nebus greitai paleistas dėl įrodymų stokos.
Grįžęs į laikinus namus Petrašiūnuose ilgai galvojau apie nemalonų incidentą. Jeigu mes nebūtume tik savimi besirūpinantys egoistai, neabejingi kito žmogaus skausmui, manau, mūsų brangioje Tėvynėje tikrai nebūtų tiek nelaimių ir baimės.
Iš įvykio galima padaryti nelinksmą išvadą: Kauno miesto policija nelabai stengiasi užtikrinti žmonių saugumą. Ką turiu omenyje? Kai kuriose problematiškose miesto vietose, kurioje būriuojasi įvairiausio plauko chuliganų, nėra įrengtos skaitmeninės vaizdo stebėjimo kameros, todėl ne kiekvienas žmogus, vaikštantis miesto gatvėmis gali būti ramus dėl savo saugumo. Gaila, kad šioms svajonėms retai kada lemta išsipildyti. Nebent po įvykusio kokio nors rezonansinio nusikaltimo.
Vertindamas dabartinę situaciją siūlyčiau Vyriausybei ir kitiems atsakingiems valdžios pareigūnams dėl didėjančio nusikalstamumo šalyje nusileisti ant žemės ir visomis jėgomis stiprinti paprastų gyvų mirtingųjų žemėje vaikščiojančią policiją. Dabar dažniausiai apsiribojama tik statistiniais duomenimis apie prabėgusios dienos, savaitės ar mėnesio nelaimes ir nusikaltimus.
Jeigu paklaustumėte manęs, ar gatvėse dažnai tenka matyti policijos patrulius, tiesiai šviesiai atsakyčiau, kad kartą kitą pravažiuoja pro šalį, tačiau dažniausiai pasirodo tada, kai gauna pranešimą apie įvykdytą nusikaltimą ir jau būna per vėlu skubėti nukentėjusiam žmogui į pagalbą.
Būkime labai atsargūs ir atidūs!...
Andrius Šėmas
