Televizijos laidų vedėjas, muzikantas ir Vilniaus miesto tarybos narys Algis Ramanauskas interviu „Balsas.lt Savaitė“ atviravo apie politiką, Solomoną ir „Facebook“.
Nusimetęs „arogantišką anti–Facebook kaulę“, A. Ramanauskas apie sienų vandalo Solomono medžioklę sako: „ne aš gaudau“. Jis neketina eiti į rinkimus ir yra suspendavęs narystę Tėvynės Sąjungoje–Lietuvos krikščionių demokratų partijoje.
A. Ramanauskas pagarbiai kalba apie emigravusiuosius, bet kartu pastebi, kad „mes matome likusius čia žmones, kuriems niekada nereikia geresnės buities“. Pasak pašnekovo, gausu tokių, kurie net nesuvokia, kokį svarbų vaidmenį vaidina internetas ir šiuolaikinės komunikacijos technologijos.
„Balsas.lt Savaitė“ VIDEO: Interviu su A. Ramanausku – pašnekovo prašymu, kalba beveik netaisyta:
– Kaip sekasi pagauti Solomoną?
– Gera pradžia pokalbiui. Aš, tiesą sakant, nežinau, kaip sekasi jį pagauti, nes jį gaudo policija. Ir kaip tik taip sutapo, kad aš apsilankysiu šiandien Vyriausiajame policijos komisariate – esu pakviestas, matyt, informacijos apsikeitimui.
Nors mane pasiekiančią informaciją per „Facebook“ aš reguliariai persiųsdavau ir policijai, ir savivaldybės civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamentui. Taip kad tas bendradarbiavimas vyksta iš mano pusės labai sąžiningai.
Ir aš esu gavęs nemažai informacijos į paštą, „Facebook“ arba mano tiesioginį paštą. Ir, sakyčiau, du trečdaliai tos informacijos skamba rimtai.
– Turite nuotrauką, kaip jis atrodo?
– Ne, neturime. Aš neturiu nuotraukos ir, jeigu ir turėčiau, aš nesakyčiau, aš ją turiu, ar ne. Bet yra daug prieštaringos informacijos. Yra taip pat ir daug informacijos, kuri turi labai ryškių sąlyčio taškų ir skamba kaip įtikinama.
Pavyzdžiui, vakar aš gavau laišką iš vyruko, kuris teigia, kad jis jį tikrai pažįsta. Jis nupiešė kai kuriuos charakteringus bruožus to žmogaus ir aš manau, kad tas žmogus nemeluoja.
Aš jo paklausiau, „ar aš galiu išsiųsti tą info policijai, užtušavęs tavo ID?“ Sako: „Taip, bet aš nenorėčiau, kad tai atsidurtų „Facebook“ sienoje.“ Aš sakau: „aišku, tai neatsidurs „Facebook“ sienoje“
Žodžiu, gaudymas vyksta, bet ne aš gaudau – gaudo policija. Taip ir turėtų būti.
– Sakoma, kad įvairiose situacijose identifikuota kelios dešimtys „solomonų“. Yra madinga pasiskelbti, „štai – aš esu kažkoks jaunimo lyderis, štai – manęs visi ieško“.
– Man atrodo, tai yra truputį perdėtas dalykas, kaip kad mane dažnai kaltina: „va, tu čia įpūtei ugnį ir dabar kiekvienas vaikėzas apsimes Solomonu ir paišys“.
Visų pirma, ir iki manęs – jeigu tai tiesa – ir iki manęs kiekvienas vaikėzas, kuriam patiko Solomonas, tai darė. O jeigu aš ir spargtelėjau kažkiek tą reikalą, tai tame reikale yra žymiai daugiau naudos, negu žalos.
Aišku, kiekvienas, kiekviena iniciatyva turi side effect – šalutinio poveikio, bet visumoje aš nė kiek neabejoju, kad ta iniciatyva yra teisinga.
Kadangi jau prašnekome, tai kartais būna balsai, kurie sako „žinai, tu padarei taip, kad dabar čia visi išpaišys tą Vilnių.“ Man atrodo, čia kaip verdantis vanduo. Fizikos dėsniai: verdantis vanduo negali pasiekti didesnės temperatūros negu 100 laipsnių, jeigu mes esame jūros lygyje.
– Tam tikras kritinis lygis?
– Taip. Tai tas 100 laipsnių jau yra pasiektas. Jau toliau nėra kur! Kiekvienas, kas gyvena Vilniuje ir kas turi akis, mato, kad yra pasiektas toks lygis, kad ten daryk ką nori, jau daugiau, turbūt, nežinau, ar įmanoma.
Įmanoma, nebent, kad jau vidury baltos dienos žmonės eitų su flakonėliais, nuo tokio iki senjoro, eitų ant Seimo langų purkštų „Solomon“.
– Bet dabar prikaišiojama, kad Algis Greitai šitaip siekia didesnių reitingų arba, dar baisiau – politinių dividendų...
– Visada yra žmonių, kuriems bet kokia iniciatyva atrodo įtartinai. Visada yra žmonių, kurie sprendžia apie kitus pagal savo sugedimo lygį.
Tai vienam gali atrodyti, kad Algis Ramanauskas renkasi politinius dividendus, darosi politinę reklamą, nes eis į savivaldybę. Kitam gali atrodyti, kad Algis Ramanauskas daro gerą darbą. Kiekvienas pasirenka pagal save, pagal savo sugedimo lygį.
Aš esu ne kartą sakęs, kad aš neinu į jokią politiką, aš neinu į rinkimus, man politinė reklama, šiuo atveju, yra absoliučiai nereikalingas dalykas, kaip šuniui, ten, aštuoniolikta koja.
Aš tuos dalykus esu sakęs ne vieną kartą, bet visada yra visuomenėje sluoksnis žmonių, kuriems gali juodu ant balto, didžiulėm raidėm parašyt, kaip pas okulistą – pirmoje eilutėje, kad tu neini į politiką, neini į politiką, neini į politiką.
Jis vis tiek parašys kokį nors komentarą kur nors, kad darosi politinę reklamą. Tai aš tiesiog išmokau į tai nekreipti dėmesio.
– Kadencija ši – į pabaigą, ką mes žinome apie miesto tarybos narį Algį Ramanauską?
– Žinome, kad aš nebuvau labai aktyvus ta prasme, kad aš nekėliau jokių iniciatyvų ir nelindau su norminių aktų projektais. Bet iš kitos pusės, mes žinome, kad aš labai pareigingai lankiau posėdžius ir labai, labai pareigingai vykdžiau mūsų politinės jėgos nuostatas.
Ir tai – ne visada! Pavyzdžiui, čia visai neseniai buvo balsavimai dėl „Dalkijos“, ir mūsų frakcija išsiskyrė. Kas gali pakelti popierius savivaldybėje, tas gali pamatyti, kad aš buvau prieš.
Ta prasme, kad tos insinuacijos, žurnalistpalaikiškos, kad aš – „Rubikono“ kišenėje yra melas, nes aš balsavau „prieš“!
Aš lankiau ne visus posėdžius: per tuos ketverius metus aš praleidau gal septynis, gal aštuonis, nes žmonės suserga ir žmonės kartais negali. Čia nėra daug ir aš esu labai pareigingas, lyginant su kitais tarybos nariais.
Aš savo komitete – Kultūros, švietimo, jaunimo reikalų komitete – esu labai lankantis posėdžius žmogus. Esu praleidęs kažkiek, bet tikrai ne daugiau negu vidutinis tarybos narys ir su pateisinama priežastimi.
Ir taip, kai aš buvau laikinai komitete – Socialinių reikalų komitete – taip, aš jo nelankiau. Nes aš pasakiau jiems, kad čia buvo laikinas, buvo rokiruotė. Ir aš jiems pasakiau, kad, mano galva, yra amoralu eiti ten ir balsuoti ten, kur nieko neišmanai.
Dėl to aš neinu ir prašau mane kuo greičiau grąžinti atgal į Švietimo, jaunimo ir kultūros reikalų komitetą, kur aš dabar ir esu ir būnu kiekvieną – šiandien vėl bus posėdis ir aš, aišku, į jį eisiu...
– Kaip apskritai šovė į galvą pasukti į politiką?
– Buvo pats „Paksageito“ įkarštis, ir artėjo rinkimai į Seimą. Ir man paskambino Rasa Juknevičienė, su kuria mes buvome pažįstami šiek tiek iš anksčiau, ir pasiūlė man kandidatuoti Kėdainiuose prieš Uspaskichą, kad tai būtų šou.
Bet tai yra ne man, ir aš pasakiau, kad, „jeigu jūs norite, kad aš prisidėčiau prie dešinės, dešiniosios minties sklaidos“ – akivaizdu, kad aš pats konservatyvių pažiūrų esu žmogus, yra šiek tiek liberalo manyje, be abejo, bet šiaip aš esu konservatorius – sakau: „jeigu taip, tai aš tada einu į tai su rimtais ketinimais, tada aš įstoju į partiją ir dalyvauju, bet ne rinkimuose“.
Aš tikrai nėjau tenai, bet, ką aš gero padariau tada, ką aš aktyvaus padariau tada – tik įstojęs, tai aš pervažiavau per daugybę Lietuvos aukštųjų mokyklų su paskaitom apie pilietiškumą. Ir tose mokyklose aš nesakiau, kad „balsuokite už konservatorius“, ne – aš sakiau, kad „eikite į rinkimus“
– Viename interviu esate minėjęs, kad konservatorių partiją kamuoja pribezdėto kambario sindromas, taip pat, kad jums nesinorėtų būti drauge toje partijoje, kurioje „priviso visokių uokų ir stomų“. Kaip pasikeitė konservatorių partija nuo Sąjūdžio laikų?
– Aš nežinau, kaip jinai pasikeitė nuo Sąjūdžio laikų. Matote, konservatorių partija atsirado, formaliai šnekant, gerokai vėliau po Sąjūdžio. Nors aišku, mes žinome, kad tie patys žmonės...
Mano akimis žiūrint, tai, ką mes laikome, kad yra konservatoriai, iškart po Nepriklausomybės atgavimo, tai buvo gana megztaberetiška buldozerinio, šovinistinio kvapo politinė jėga, kuri tikrai man buvo nesimpatiška ir tas atsispindėjo mūsų „Radioshow“ skečuose.
Ir tai buvo absoliučiai nesimpatiška megztaberetinė partija. Bet po to, sakyčiau, devyniasdešimtųjų gale, tai buvo visiškai kitoks vaizdas. Su visais savo trūkumais, tai buvo politinė jėga,
– O dabar?
– Dabar mes turim, deja, nusiritimą atgal į labai prastas pozicijas. Man atrodo, buvo didžiulė klaida priimti į partiją, leisti įsilieti į partiją tautininkams. Su visa pagarba kai kuriems jų nariams, jų patriotizmui, bet mano galva, tai yra iš esmės šovinistinė partija su labai mažai intelekto. Polonofobiška, ksenofobiška, visais aspektais – šovinistinė politinė jėga, be jokio intelektinio potencialo.
Ir tai buvo didelė klaida, ir mes šiandien matome to rezultatus – yra žiaukčiojama nuo to, kas buvo padaryta...
– Kodėl netapote Vilniaus meru?
– Aš neturėjau tokių planų, visų pirma. Visų antra, aš nemaniau, kad aš būčiau geras meras. Jo, aš nemanau, kad aš būčiau geras meras, nes aš – pakankamai neblogas tarybos narys, bet pilnai eiti mero pareigas, būti pilnaverčiu meru, tai aš neturėčiau tam laiko, dėl to, kad aš turiu kitų užsiėmimų, labai daug laiko atimančių.
– Solidūs blogai rašo, kad Algis Ramanauskas yra lietuviškas Frankas Zappa...
– Čia yra labai, labai, iš vienos pusės – malonu, iš kitos pusės – absurdiška, nes Frankas Zappa buvo genijus, o aš tokiu dar tik tapsiu. Frankas Zappa buvo nepaprastai geras muzikantas ir kompozitorius, man iki jo labai toli. Be to aš manau, kad jis buvo šioks toks „leftistas“ (kairuolis – aut. past.), kas yra visiškai pateisinama visuomenėje, kurioje jis gimė ir užaugo.
– Kalbant apie mūsų visuomenę, ir prisimenant jūsų „Radioshow“ erą – kodėl Lietuvoje tiek daug priviso Bronių, Albinų, Zbygniewų?
– Jų visada buvo...
– Jų ne daugėja?
– Čia labai geras klausimas, tarp kitko! Gali susidaryti įspūdis, kad jų daugėja ir kodėl taip yra? Dėl to, kad labai nemaža dalis šviesių, tikrai šviesių – be sarkazmo šnekant – žmonių yra išvykusi ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje ir aš niekada nekalbėjau ir nekalbėsiu apie juos nepagarbiai, kad jie yra Tėvynės išdavikai ir panašiai – čia yra absurdas!
Tai, ką mes turime, kai nemaža dalis šviesių žmonių, jaunų žmonių dingsta, jų nėra ir mes matome likusius čia žmonės, kuriems niekada nereikia geresnės buities, nes jiems užtenka gyventi aptriušusioje virtuvėje su nuluptom plytelėm.
Ir jeigu jie gauna pajamų, jie žymiai lengviau pragers 200 litų savaitgalį, negu nusipirks tas plyteles pakeisti. Čia irgi yra jų teisė ir jų negali kaltinti, bet mintis aiški – atrodo, kad tų žmonių padaugėjo, nors, iš tikrųjų – sumažėjo gerų žmonių.
Tai mano tokia pozicija. Aš – ne sociologas ir aš nedariau jokių tyrimų, bet man atrodo, matosi...
– Tas matosi, galbūt, nusivylime partijomis – artėja rinkimai, vienaip ar kitaip, ir apklausos vėl gi rodo, kad didelė dalis žmonių neapsisprendusi už ką balsuoti, galbūt, net nebalsuos...
– Tai yra labai liūdna ir taip visada buvo. Ir mes iki šiol turime švytuoklę: buvo kairė – dešinė, po to buvo gelbėtojai. Kas bus dabar, tai, turbūt, daug kas nutuokia – dabar bus violetiniai, turbūt. Ir jie bus (juokiasi) Jie jau yra...
Tai tas yra labai liūdna. Aš manyčiau, kaip galima būtų amortizuoti tą dramatizmą? Aš manau, kad reikia suteikti teisę balsuoti tiems, kurie yra už Lamanšo ir už Atlanto. Kaip tai padaryti aš nežinau, bet man atrodo, kad jie neprarado tos teisės, dauguma, ar ne?
Aš turiu omeny, kad reikia sudaryti tokias sąlygas balsuoti jiems, kad jie iš tikrųjų ateitų į rinkimus kur nors ten – konsulate, negu, kad į pabą (aludę – aut. past.)
– Čia mes įvardijame tą situaciją, kaip ne visai gerą, jeigu kalbame apie išvykusiuosius, ar tai reiškia, kad Lietuva – pamiršta?
– Kad Failed State (prarasta šalis – aut. past.)? Ne, aš nemanau. Aš asmeniškai, pastaruoju metu irgi esu pritvinkęs pesimizmo ir aš – visai kitoks, negu buvau prieš dar kokius tris metus, kai man atrodė, kad viskas eis geryn, bet čia gal kalta krizė, iš dalies ir objektyvūs veiksniai.
Naivūs yra tie, kurie mano, kad čia nėra jokios Kremliaus rankos, naivūs tie, kurie viską verčia ant Kremliaus rankos, naivūs – lygiai taip pat naivūs tie, kurie sako, kad čia nėra jokios Kremliaus rankos!
Mes turime Vilniuje ambasadoje – Rusijos ambasadoje – daugiau darbuotojų, rezidentų, negu Rusijos ambasadoje Londone. Ir būtų keista, jeigu kitaip būtų.
Aš turiu omeny, kad yra labai didelė jėga – „Soft power“ – iš Kremliaus šovinistų pusės – mes matome rusiškus kanalus. Tai yra labai rimti veiksniai, destabilizuojantys visuomenę...
– Kalbant apie rusiškus kanalus, ta rusiška televizija – kokia jinai? Kodėl ją žmonės Lietuvoje taip mėgsta ir linkę, kitą kartą, būti labai radikaliais. Bet, kaip pasižiūri tą pačią „Facebook“ anketą – jų mėgstamiausi kanalai yra rusiški...
– Jūsų draugai „Facebook“ yra, matyt, ne tie (juokiasi). Aš pasižiūriu „Facebook“ savo draugų preferencijas, tai ten yra „South Park“ daugiausia ir „Zero “.
– O tai „Facebook“ kas yra – mada ar bendravimo būdas?
– Kaip jau prašnekome apie „Facebook“, tai aš jums papasakosiu, kas man buvo „Facebook wise“ įvykę. Aš visą laiką buvau skeptiškas ir šaipiausi iš savo ten bičiulių, kurie ten bėgdavo kuo greičiau prie kompo pažiūrėti, ką jiems atrašė ten „Facebook“ draugai.
Aš ir dabar šaipausi iš tų, kuriems „Facebook“ yra tiktai tas hipertrofuotas socialinis bendravimas: „aš parašiau komentą ir laukiu, ką man parašys“. Bet aš po to suvokiau, kad tokiems žmonėms kaip aš, su mano grupe SSG, su mano renginių vedimais, su mano koncertais, tai yra nemokama reklamos tribūna ir aš tapau aktyviu „Facebook“ vartotoju, tiksliau – naudotoju.
Ir, geras pavyzdys, kai aš nusimečiau tą arogantišką „antifeisbuko“ kaukę ir tapau „Facebook“ abonentu ir aš ten per keletą dienų priėmiau nemažai draugų, tai grynai dėl to į mano netrukus įvykusį koncertą „Tamstoje“ atvažiavo apie dešimt žmonių iš Kauno, kurie niekada nebūtų atvažiavę iš Kauno, jeigu ne „Facebook“.
– Ar vis dar greitai sukasi svastikos?
– Neblogai, neblogai... Dar taip niekad nebuvo, kaip dabar, nes mes retai koncertuojame, nes du grupės nariai yra Londone, bet mes niekad nebuvome tokio kokybiško sąstato: visi muzikantai – profai, tikrąja žodžio prasme: baigę Akademiją, dėstantys joje.
Aš visą laiką buvau grupėje, kurioje aš buvau geriausias muzikantas, dabar aš esu grupėje, kur aš esu pats blogiausias.
– Apibendrinant, iš visų tų prisiminimų ir gerų kūrybinių laikų: kaip pasikeitė „Radioshow“ vertė, atsiradus Internetui? Ar tai praplečia ir kaip praplečia galimybes technologijos?
– Čia labai ilgas klausimas. Visi puikiai supranta, kad Internetas yra ateitis, bet ne visi supranta, kad jis ateis ne poryt ir ne rytoj, kad jis atėjo jau šiandien. Ir tą, toli gražu, ne visi supranta.
Geras pavyzdys Internete: kuriame nors lietuviškame portale, kad ir CTV.LT, – turbūt šito negalima sakyti. Gerai – „Youtube“ mes matome kokį nors, tarkime Kazlo klipą: Rolando Kazlo, iš senų ten laikų, ar „Nekenčiu reklamos“, ar panašiai.
Ten matome daugybę klikų (apsilankymų aut. past.) Tame pačiame portale įdėtas koks nors TV anonsas iš šiandieninės televizijos, surenka ten šimtą, du šimtus klikų. Ką tai reiškia? Mes visi tai puikiai žinome, visi, kas žiūrime dabar šitą medžiagą, visi, kas čia vaikšto, visi Vilniuje – ir, atrodo, nėra to žmogaus, kuris to nesuprastų – visi žinome, kad internete tu rasi viską.
Tu rasi ir vogtų, ir nevogtų filmų, ir šviežių, ir parūgusių žinių, ir tokių žinių, ir tokių žinių. Jeigu tu labai nori, netgi balsas.lt gali įeiti. Ir, deja, tas žmonių, nuo kurių daug kas priklauso mass medijoje, dažnai yra net nesuvokiama, kaip tai yra svarbu. Taip jau yra...
