Kelis dešimtmečius Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (LTOK) vadovavęs Artūras Poviliūnas nusprendė nebesiekti dar vienos kadencijos.
Artūro Poviliūno pareiškimas
Šiuo pareiškimu informuoju, kad priėmiau sprendimą nekandidatuoti į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento postą. Sprendimas nebuvo lengvas – organizacijai pašvęsti ne vieneri gyvenimo metai, LTOK asamblėjose organizacijos veikla visada būdavo vertinama gerai, galiausiai – neseniai sulaukiau kelių dešimčių šalies sporto federacijų raginimo toliau vadovauti LTOK. Vis dėlto, išreikšdamas padėką visiems, kurie manimi tiki, mane palaiko ir ragina kandidatuoti, pranešu, kad apsisprendžiau nebekandidatuoti į LTOK prezidento pareigas.
Organizacijos vadovu tapau būdamas 37-erių, šalies sporto bendruomenei dirbau daugiau kaip du dešimtmečius. Tai iš manęs pareikalavo daug jėgų, sveikatos. Suprantu, kad turi vykti organizacijos evoliucija, kad atėjo metas prie organizacijos vairo stoti kitiems, galbūt – jaunesniems – asmenims. Spartėjantis gyvenimo tempas, laikmečio iššūkiai, galiausiai – spaudimas, kurį pastaruoju metu patiria organizacija, reikalauja, kad naujasis organizacijos vadovas būtų entuziazmo, energijos bei optimizmo nestokojantis asmuo. Vis dėlto svarbiausia – organizacijos vardas, o ne asmenybės.
Suprantu ir vertinu jaunų žmonių norą bei tikėjimą, kad šiame poste galima nuveikti daug daugiau: manau, jog jų energiją reikia vertinti, kad ji gali atnešti pozityvių pokyčių. Vis dėlto norisi, kad kandidatai į LTOK prezidentus suprastų, jog vadovauti LTOK nereiškia tik spausti rankas sportininkams ar valdžios pareigūnams, sveikinti jubiliatus ar medalininkus, pozuoti prieš objektyvus ir kameras.
Tai sunkus kasdieninis darbas, reikalaujantis politinės nuovokos ir strateginio mąstymo, gebėjimo tiek principingai bei argumentuotai atstovauti sportininkų interesams bei Olimpinės chartijos principams, tiek daryti kartais sunkius, bet reikiamus kompromisus. Gebėjimo ginti įvairių sporto šakų – ne tik didžiausią populiarumą turinčių bei daugiausiai privačių rėmėjų sutraukiančių – interesus, padėti joms. Galiausiai – gebėjimo suburti komandą bendram darbui, gebėjimo telkti, o ne skaldyti šalies sporto bendruomenę.
Savo ruožtu pasižadu su naujuoju organizacijos vadovu ar vadove pasidalinti savo patirtimi, per daugelį veiklos metų užmegztais asmeniniais ryšiais tarptautinėje sporto bendruomenėje. Patarsiu tiek, kiek manęs patarimo bus klausiama.
Noriu ypatingai padėkoti visiems tiems, kurie tiek metų buvo šalia, palaikė, padėjo ir dirbo kartu šalies sporto bendruomenės labui. Asmeniškai dėkoju J. E. LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kadenciją baigusiam Prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininkei Irenai Degutienei, Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui, Europos Parlamento nariui prof. Vytautui Landsbergiui ir kitiems iškiliems valstybės veikėjams, sporto klausimams neabejingiems Seimų bei Vyriausybių nariams, diplomatinio korpuso darbuotojams. Dėkoju esamiems ir buvusiems Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų ministerijoms, Kūno kultūros ir sporto departamento bei Lietuvos olimpinio sporto centro vadovams ir darbuotojams, savivaldybių vadovams ir Tarybų nariams bei savivaldybių sporto specialistams.
Žinoma, didžiausios pagarbos ir padėkos verti visi mūsų šalies sportininkai bei tie, kurie kiekvieną dieną dirba jų labui – treneriai, medikai, sporto federacijų ir kitų sporto organizacijų specialistai, aptarnaujantis personalas, sporto mokslininkai, savanoriai, veteranai, sporto žurnalistai ir kiti. Taip pat dėkoju LTOK atkūrimo 1988 m. darbo grupės nariams, buvusiems ir esamiems LTOK nariams, garbės nariams, rėmėjams, partneriams, olimpinių delegacijų nariams ir, žinoma, direktorato darbuotojams, kurių kasdieninių pastangų dėka atliekamas dažnai nematomas, bet organizacijai taip svarbus darbas.
