Audronė Pitrėnienė, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė Seimo Darbo partijos frakcijos narė
Išleidusiems į mokyklą savo vaikus, tėvams rūpi ne tik jų ugdymas bei saugumas, bet ir tai, kas mokykloje, atėjus pietų metui, atsidurs jų lėkštėse. Tuo pagaliau susirūpino ir Vyriausybė, pasiūliusi nemokamam mokinių maitinimo finansavimui skiriamas lėšas padidinti 10 proc. Žingsnis, žinoma, gražus ir girtinas, tik kyla klausimas, ar šis padidinimas pasieks mokinių lėkštes? Ar tie keli litai, papildomai skirti įsigyti mokinių pietums reikalingų produktų, išspręs susikaupusias ir įsisenėjusias bėdas? O bėdų čia šiandien iš tiesų esama daug ir labai rimtų.
Sveikatos apsaugos ministro patvirtintame mokinių maitinimo organizavimo bendrojo lavinimo mokyklose tvarkos apraše numatyta, kiek ir kokių produktų reikia, kad mokinys gautų šviežius, sveikus ir maistingus pietus ar pusryčius. Iš pirmo žvilgsnio — viskas nurodyta gana aiškiai ir detaliai. Bėda ta, kad visi nurodymai ir reikalavimai dažnai lieka tik popieriuje, o realybė visai kitokia — Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sulaukia dešimčių skundų dėl netinkamų produktų, naudojamų mokinių pietums, dėl pačių patiekalų kokybės ar higienos pažeidimų, juos gaminant. Pagaliau ir patys mokiniai neretai skundžiasi, kad maistas valgyklose toks neskanus ir prastas, kad yra tiesiog nevalgomas.
Tokia padėtimi labai sėkmingai naudojasi įmonės ar verslininkai, pagal savivaldybių paskelbtus konkursus laimėję teisę organizuoti mokinių maitinimą. Įstatymuose numatyta, kad vienam moksleiviui pietums skirtų produktų kaina turi būti nuo 3,38 iki 4,68 lito. Todėl pasitaiko, jog produktais besirūpinantys ir pietus ruošiantys asmenys ar įmonės daro viską, kad kaina būtų ta, mažiausioji. O kad tai pavyktų įgyvendinti, remiantis gautais nusiskundimais, nesibodima pirkti ir pasibaigusio galiojimo produktų ar vežti juos iš kaimyninės Lenkijos — nežinia, kokių priedų prifarširuotus, kuo purkštus ir kaip laikytus. Juk taip pigiau, o apie kokybę nėra kada galvoti — svarbu neviršyti įstatyme numatytos minimalios sumos ir kuo daugiau uždirbti. Ir taip, jokių įstatymų lyg ir nepažeisdami, maisto gamintojai ir tiekėjai pelnosi, o vaikams tiekia nežinia iš ko pagamintus kotletus — juk jokiuose teisės aktuose nenurodyta, kokios klasės — antros ar aukščiausios — turi būti toji kotletams pagaminti naudojama mėsa. Pridėjai sau batono ir miltų, įmaišei saujelę pigiausios ir prasčiausios mėsos — ir štai, „maistingasis“ kotletas paruoštas.
Kai rūpi tik pelnas, o ne maisto kokybė ar skonis, klesti aplink mokyklas esantys kioskai ir parduotuvėlės — ten per pertraukas nuskubėję mokiniai pietums skirtus pinigėlius išleidžia bandelėms, traškučiams ir gazuotiems gėrimams. Juk pastarieji — nors ir labai nesveiki, bet skanūs...
O mokyklose maistas neskanus — beskonės sriubomis vadinamos vandenyje virtos daržovės, abejotino maistingumo, neaiškiu padažu aplieti mėsos kepsniai su dviem griežinėliais chemikaluose užauginto lenkiško agurko...
Atrodytų, visai logiška, kad į vaikų pageidavimus taip pat turėtų būti atsižvelgiama, sudarant valgiaraščius, juk patys vėliau tą maistą ir valgys. Deja, niekas jų neklausia ir jų pastabų girdėti nenori. Vaikų nuomonės neklausoma, o vėliau didžiausi puodai nesuvalgytos sriubos ir kitų patiekalų išmetami. Sutinku, kad daug kas priklauso nuo mokyklos vadovo — ką šis įsileidžia į savo mokyklą ir kam leidžia gaminti maistą. Tačiau tų atsakingųjų, kurie nesutinka su savivaldybės skelbto konkurso laimėtojų sąlygomis ir patys ieško maisto tiekėjų bei gamintojų, arba savarankiškai organizuoja maitinimą, deja, vienetai — tokių mokyklų yra tik maždaug 10 proc. O daugelyje kitų — pagrindinis kriterijus yra kaina, o kokybės kriterijaus nėra.
Visoms šioms blogybėms yra vienas paprastas paaiškinimas — nėra vienos atsakingos institucijos ar tarpinstitucinės įstaigos, kuri už vaikų maitinimo kokybę būtų atsakinga nuo pradžios iki pabaigos. Dabar gi ši kontrolė tokia fragmentiška, kad net ir labai norėdamas aptarti ir spręsti mokinių maitinimo problemas ir klausimus, turi kviesti ne tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovus bet ir trijų ministerijų specialistus.
Mano nuomone, reikėtų rimtai apsvarstyti būtinybę parengti ir priimti įstatymų, kuriais maistą tiekiantys privatininkai būtų įpareigoti pirkti produkciją iš Lietuvos ūkininkų, pataisas. Taip pat būtina peržiūrėti Viešųjų pirkimų įstatymą, kuris turėtų būti supaprastintas ar išvis netaikomas klausimams, susijusiems su mokinių maitinimo organizavimu.
