Nors pastaruoju metu dažnai kalbama apie diskriminaciją, lygias galimybes ir žmogaus teises, tačiau dar kartą derėtų pabrėžti, kad žmogaus teisės nėra skirtos tik vienai lyčiai – tik vyrams arba tik moterims. Lygybės principas yra pagrįstas moterų ir vyrų lygiomis teisėmis, atsakomybe ir galimybėmis visose gyvenimo srityse, o valstybės sėkmė užtikrinti bei įgyvendinti demokratiją ir žmogaus teises tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aktyviai šiuose procesuose dalyvauja abiejų lyčių atstovai.
Pirmieji istoriniai moterų pasiekimai lygių lyčių galimybių srityje yra susiję su jų lygių teisių įtvirtinimo įstatymu. Tačiau, kaip matome, to nepakako. Nepaisant to, kad visos ES šalys skelbia, jog moterys ir vyrai turi lygias galimybes, tai įtvirtina ir ES teisė, šalių įstatymai, tačiau reali situacija rodo, kad ir dabar moterys yra ta visuomenės grupė, kuri daugiausia kenčia dėl patiriamo smurto nuo artimųjų. Taip pat moterys išlieka apie 15 procentų mažiau uždirbančia visuomenės grupe nei vyrai. Tikėtina, kad nelygūs santykiai šeimoje iš dalies lemia ir mažesnes moterų galimybes karjeroje, todėl lygių galimybių politika privalo užtikrinti ne tik lygias teises ir galimybes, bet ir atitinkamus rezultatus.
Nors šiandien demokratiniame pasaulyje įstatymai yra lygūs tiek moterims, tiek vyrams, įsišaknijusias patriarchalines tradicijas vis dar sunku išgyvendinti iš šeimos gyvenimo. Ši problema aktuali visame pasaulyje, o ypač Lietuvoje. Sovietmečiu šios tradicijos buvo pasiekusios apogėjų: kai kurios moterys dirbdavo po kelis darbus, prižiūrėjo vaikus, atliko visus buitinius darbus namuose ir dar buvo auklėjamos kumščiu savo girtaujančio vyro.
Smurto privačioje erdvėje „tradicija” išliko ir atkūrus nepriklausomybę. Tačiau prie fizinio, seksualinio, emocinio smurto suklestėjo ir ekonominis smurtas. Tai ko gero jau ir netinkamos valstybės politikos pasekmė. Tuo metu atrodė, kad motinystė yra vienintelė moters pareiga, moterys buvo raginamos kuo ilgiau likti su vaiku namie, o karjera ir šeimos išlaikymas atrodė išskirtinai vyrų reikalas. Tos, kurios atsisakė darbinės veiklos, nedalyvavo visuomenės gyvenime neretai tapdavo nuo vyro valios priklausančiomis namų šeimininkėmis, besąlygiškai paklūstančiomis išlaikytojui.
Ilgą laiką bandant iškelti papildomos moterų apsaugos nuo smurto problemą, buvo manipuliuojama teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Tačiau šiandien jau drąsiai galime kalbėti apie tai, kad smurtas šeimoje – ne tik šeimos vidaus reikalas, bet ir visuomenės problema.
Valstybės tikslas – ugdyti aukštos moralės pilietinę visuomenę, tačiau vis dar egzistuojanti smurto problema trukdo ekonominei, kultūrinei, demografinei valstybės raidai.
Suprantama, kad moterys, prieš kurias yra smurtaujama, negali būti pilnavertėmis darbo rinkos dalyvėmis. Tuo tarpu patriarchalinės tradicijos šeimoje stabdo lygių galimybių įgyvendinimo politiką. Negalima pamiršti, kad smurto aukos patiria žalą fizinei ir psichinei sveikatai, o gydymas reikalauja didelių išlaidų ir pastangų. Negana to, smurtas šeimoje kenkia ir joje augantiems vaikams. Nustatyta, kad šeimose, kuriose smurtaujama, augantys vaikai dažniau yra linkę į agresyvų elgesį, nukreiptą tiek į žmogų, tiek į gamtą, tiek į žmogaus sukurtas materialines vertybes. Šeimose, kuriose smurtaujama, augęs jaunimas dažniau būna agresyvus keliuose ir tai sietina su dideliu skaičiumi žuvusiųjų autoavarijose. Akivaizdu ir tai, kad pastaruoju metu visuomenėje populiarėja žiaurumo subkultūra, kurios viena iš priežasčių taip pat gali būti siejama su agresija šeimoje.
Reikėtų nepamiršti, kad valstybės siekis ir sėkmė užtikrinti bei įgyvendinti demokratiją bei lygias žmogaus teises tiesiogiai priklauso nuo to kaip aktyviai šiuose procesuose dalyvaus visi visuomenės atstovai – tiek vyrai tiek moterys. Tvirta tiesa, kad žmogaus gyvybė ir orumas yra absoliučios bei nepaneigiamos žmogaus teisės, o šeima negali būti ta vieta, kur jos nustoja galioti.
Smurtas prieš moteris šeimoje Lietuvoje nėra kvalifikuojamas kaip atskira nusikalstama veika, nors Baudžiamajame ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose nustatyta teisinė atsakomybė už smurtavimą apskritai. Šiandien matome, kad to nepakanka, nes nubaustų smurtautojų šeimoje skaičius toli gražu neprilygsta egzistuojančiam smurto privačioje erdvėje mastui.
Norėčiau pažymėti, kad pačios moterys taip pat turi jausti atsakomybę už savo ir savo vaikų gyvenimus. Kovoje su smurtautoju smurto aukos apsisprendimas netoleruoti smurtautojo veiksmų yra esminis. Valstybė gali tik padėti moteriai šioje kovoje. Svarbiausia pagalba – mergaičių ir moterų švietimas, mokantis būti savarankiškomis ir atsakingomis priimant sprendimus tiek šeimos, tiek visuomenės gyvenime.
Žmogaus teisių komitetas nuolat kelia kovos su smurtu šeimoje iniciatyvas. Neseniai siekėme įrodyti, kad vaikų mušimas – netinkama auklėjimo priemonė. Komiteto nariai registravo daugybę įstatymų projektų, kuriais norima apsaugoti šeiminio smurto auką ir užtikrinti smurtautojo baudžiamumą.
Arminas Lydeka yra Liberalų ir centro sąjungos frakcijos narys, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas
