Niekaip nesupratau posakio "lenkas tai ne tautybe o profesija",kol neteko pabendrauti su lenkais,viska jie zino,viska moka,pilni patarimu.Nors realybeje(su tais kur bendravau) nei uz mane daugiau pasieke materelinia prasme,nei daugiau issimoksline!? Tik pabendraves supratau tautos ypatumus! Atsilaikem pries rusus(nepamirsom Lietuviu kalbos) atsilaikysim ir pries europos hiena.Gerbiu lietuvos valdzios tvirta pozicija siuo atzvilgiu ir linkiu lietuviu tautai stiprybes.Labai geras straipsnis,geri autoriaus pastebejimai!

Gryną melą čia rašinėji.Sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nustatytos 1920 metais Suvalkų sutartimi,kurią Lenkija klastingai sulaužė,okupuodama Vilniaus kraštą.O 1919 ir 1920 metais Lenkija Vilniaus krašte kariavo (ne tik prieš bolševikus,bet ir prieš Lietuvos savanorius)tik tam,kad jį galėtų užgrobti ir prijungti prie Lenkijos.

Yra tik nuoseklus lenkiškojo šovinizmo maniakų bandymas galutinai palaužti lietuvių tautos gyvybingumą. Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu sąlygota istorinių kompleksų dėl nevykusio bandymo tiek anksčiau, tiek dabar tapti lygiaverte didžiosioms Europos šalims valstybe. Stipri Lenkija nereikalinga nei Rusijai, nei Vokietijai. Todėl visai gali būti, kad Lenkijos ekonomikai ateityje bus suduotas apgalvotas staigus netikėtas smūgis. Tas tapo ypač akivaizdu po L. Kačynskio žūties. Tikrasis Lenkijos saugumo (ir tuo pačiu jos autoriteto tarp vidurio-rytų Europos regiono valstybių išaugimo) garantas būtų perėjimas prie toliaregiškos strategijos: parama lietuviškumo stiprinimui Lietuvoje, baltarusiškumo - Baltarusijoje ir ukrainietiškumo - Ukrainoje. Deja, šiuo metu Lenkija daro viską, kad Lietuva nebūtų saugi. Kad ji nebūtų lietuviška. Ypatingai tas matosi Lenkijos pastangose padalinti LT teritoriją sužymint tam tikras vietoves lenk. užrašais ir perrašant tų vietovių gyventojų pavardes lenk. rašmenimis. Šios pastangos yra ne kas kita, kaip tik mėginimas suskaldyti LT kraštą ir žmones į lenkus ir nelenkus. Lenkija taip naiviai (o gal dėl neišsivadavimo iš šovinistinės praeities inercijos) tikisi, jog grobuoniška, galutinio LT nusiemigravimo besitikinti Rusija ateityje atsižvelgs į tokį išankstinį išimtinių Lenkijos teisių Lietuvos teritorijai pareiškimą. Į tokį išankstinį palankiausių sąlygų lenkiškumui Lietuvoje rezervavimą, duodantį suprasti kitoms suinteresuotoms valstybėms, jog mes, Varšuva, pirmi čia įkeliame koją. Jog tai mūsų, lenkų, istorinė pirmumo teisė.

Visiškai nesutinku su Rza komentare Pilsudskio,kaip lietuvio įvertinimu.Pilsudskį Lietuvos patriotu galėjo ir gali laikyti tik lenkai ir toki patys "lietuviai" kaip ir pats Pilsudskis.Koks iš Pilsudskio Lietuvos patriotas,jeigu jis kovojo ne už Lietuvos nepriklausomybę,bet už Lietuvos prijungimą prie Lenkijos,išduodant pačią Lietuvos,kaip valstybės,suvenerumo idėją;koks,pagaliau,iš Pilsudskio lietuvis,jeigu jis atsižadėjo lietvių kalbos ir kultūros?! Apie patriotizmą reikia spręsti iš žmogaus nuveiktų darbų savo tėvynės labui,bet ne iš jo tariamų ilgalaikių tikslų ir svajonių.O pagal nuveiktus darbus Pilsudskį drąsiai galima laikyti Lietuvos išdaviku Nr.1,bet ne Lietuvos patriotu;taip pat nėra klaida jį laikyti Lenkijos patriotu,valstybės,kuriai jis taip uoliai tarnavo.Mano požiūriu,Pilsudskį neverta laikyti netgi lietuviu:sulenkėjęs lietuvis realiame gyvenime yra jau nebe lietuvis,bet lenkas,nes žmogaus teoriška tautybė yra nesvarbi.

Būtent. Na, pirminė Pilsudskio mintis buvo atkuri Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sąjungoje su Lenkija. Pamačius, kad tai nerealu, tiesiog buvo nuspręsta padaryti tai jėga. Pilsudskis buvo idealistas, Lietuvos patrijotas (taip, kaip jis tą patriotizmą suprato) ir svarstė apie tolimoje perspektyvoje LDK atsiskyrimo galimybę, bet tai tik jo fantazijos, kurias realybė pakreipė paprasčiausio lenkiško imperializmo vaga. Šis laikotarpis ir jo aplinkybės puikiai ir išsamiai aprašyti Mykolo Riomerio "Dienoraščio" pimąjame tome.

Iš to,kad lietuviai gina lietuviškumą Rusijai nėra jokios naudos.Tai tik lenkų nacionalistų ir lenkofilų skleidžiamas prasimanymas,siekiant sukelti nepasitikėjimą lietuviškumo gynėjais.O,kad Lietuvos lenkofilai yra labai naudingi Lenkijai,tai aiškinti netgi nereikia.Todėl apmokami gali būti tik lenkofilai,toki kaip Jokūbaitis ir kiti panašūs,bet ne lietuviškumo gynėjai.

Gryną melą čia rašinėji.Sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nustatytos 1920 metais Suvalkų sutartimi,kurią Lenkija klastingai sulaužė,okupuodama Vilniaus kraštą.O 1919 ir 1920 metais Lenkija Vilniaus krašte kariavo (ne tik prieš bolševikus,bet ir prieš Lietuvos savanorius)tik tam,kad jį galėtų užgrobti ir prijungti prie Lenkijos.

Visiškai pritariu Kasiuliui.Tarpukaryje lenkai bandė okupuoti netgi visą Aukštaitiją,okupuojant Kauną.Tačiau Lietuvos armija atmušė gilyn į Lietuvą įsibrovusią Želigovskio kariuomenę.O pačio Pilsudskio ateities planai buvo ne tik visos Lietuvos,bet ir Latvijos bei Estijos okupacija.

Jūs tik paklausykite, ką vakar kalbėjo Tomaševskis į Vilnių atvykusiems Europos atstovams: "Romawialiśmy też o zakazie używania języka ojczystego podczas kampanii wyborczej. W poprzednich wyborach mieliśmy z tym problemy. Straszono nas nawet karą grzywny".

Dar vienas melas. Klausyk Tomaševski, Varšuvos agente, kalbėk su savo rinkėjais, kad ir kiniškai, niekas dėl to tavęs nekaltins. Tačiau per Lietuvos televiziją ar radiją, t.y. visai Lietuvai malonėk išmokti lietuviškai. O lenkiškai yra specialios laidos tautinėms mažumoms, ten ir varyk savo šmeižtus apie Lietuvą. Taip pat ir Znad Wilii radijo stotyje,ten Lietuvos kultūros viceministro žmona tau suteiks eterį kad ir 24 valandas per parą.

Būtent. Tik, pataisysiu, tiek okupacijos neigėjams, tiek okupacijos teigėjams dažnai būdinga klaida - kalbėti TIK apie Vilnių ar Vilniaus kraštą. Tuo tarpu, buvo okupuota Lietuvos dalis nuo Latvijos sienos iki Juodosios Ančios. Tad į okupuotą teritoriją pakliuvo ne tik mistinis "Vilniaus kraštas", bet ir menkai ką su juo turinčios grynai lietuviškos teritorijos, apie kurias, deja, kažkodėl "pamirštama". Kalbu apie tai todėl, kad viena močiutė kilusi iš Ignalinos krašto, senelis iš Švenčionių miestelio, o kitas senelis iš Dargužių, prie Valkininkų.