1995 metų liepos 3 dieną Lietuvos Seimas ratifikavo Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją (Convention on the Rights of the Child) ir tuo pačiu įsipareigojo: „gerbti ir garantuoti visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai“, „teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei“, „užtikrinti, kad šios teisės bus įgyvendintos vadovaujantis valstybės įstatymais ir įsipareigojimais“.
Deja, žinant vieną Lietuvoje plačiai pagarsėjusį Vaiko teisių laužymo atvejį – turiu mintyje Kauno apygardos teismo teisėjos Neringos Venckienės vykdomą neteisėtą jos brolio ir Laimutės Stankūnaitės dukros D.K. globą – darosi aišku, kad Lietuva, nereaguodama į jį, nevykdo savo pačios pasirašytų įsipareigojimų. Tuo labiau, kad Konvencijos 4 straipsnis aiškiai sako, kad „Valstybės dalyvės privalo imtis visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šiai Konvencijai įgyvendinti... prireikus ir tarptautinio bendradarbiavimo rėmuose“.
Štai Lietuvos valstybės toleruojami, dažnai, deja, ir skatinami N.Venckienės veiksmai, kurių neturėtų būti JT Vaiko teisių konvenciją pasirašiusioje šalyje:
Konvencijos 7 straipsnis. „Vaikas... turi... teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas“. Deja, neteisėtu Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimu vaikas, tėvui dingus, buvo atimtas iš motinos ir perduotas globėjai. Ši siekia tiesiog ištrinti motiną iš vaiko atminties: „Man tik svarbu, kad Stankūnaitė paliktų mergaitę ramybėje, štai ir viskas“.
8 straipsnis. „Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti... šeimos ryšius... neleisdamos neteisėto kišimosi“. Kokie ten dar šeimos ryšiai, jei globėja spjauna net į teismo sprendimą atvežti mergaitę į susitikimus su motina.
9 straipsnis. „Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą... Valstybės dalyvės gerbia vaiko, kuris išskiriamas su vienu ar abiem tėvais, teisę nuolat su jais bendrauti“. Liūdna, bet pati Lietuvos valstybė neteisėtais Kauno miesto savivaldybės veiksmais išskyrė L.Stankūnaitės dukrą su motina, aišku, kad prieš motinos norą, ir paskyrė mergaitės globą N.Venckienei, kuri tiesiog tyčiojasi iš pagrindinio laikinosios globos tikslo – sugrąžinti vaiką į šeimą. Teisę vaikui nuolat bendrauti su motina N.Venckienė kategoriškai ignoruoja.
12 straipsnis. „Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais“. Šį straipsnį N.Venckienės gynėjai dažnai naudoja kaip pagrindą mergaitės faktiškai įkalinimui, esą ji pati nenori susitikti su mama, todėl globėja jos ir neveža į susitikimus. Viena svarbi konvencijos detalė: vaikas savo pažiūras turi reikšti „laisvai“, t.y. be jokios tiesioginės ar netiesioginės prievartos, bauginimo, gąsdinimų, akivaizdaus melo apie mergaitės motiną ar net nepažįstamų žmonių priešiškus veiksmus prieš pačią mergaitę. Deja, visiems žinoma, kad tokios laisvės, t.y. neutralios aplinkos mergaitė neturi. Kiekvienas jos viešas žodis yra globėjos kontroliuojamas ar tiesiog iš anksto įtakojamas. Apskritai, mergaitės auklėjimas globėjos namuose nukreiptas viena – neapykantos motinai linkme. Todėl į jos reiškiamus norus ar nenorus reikėtų žiūrėti labai kritiškai.
16 straipsnis. „Nė vienas vaikas neturi patirti... neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti įstatymo ginamas“. Deja, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnyje sąvoka „vaiko garbės ir orumo žeminimas“ minima tik drausminimo priemonių už vengimą atlikti savo pareigas sąraše. Įstatymo kūrėjai, matyt, nė neįsivaizdavo, kad Lietuvoje atsiras individų, kurie nuplėš vaiko garbę, reputaciją, orumą vien savo liguistų fantazijų pagrindu. Turiu mintyje niekieno neįrodyto mergaitės prievartavimo imitacijų filmavimo (šios vaikų pornografijos scenos ne be globėjos žinios buvo išsiuntinėtos žiniasklaidai, taip pat 200 ES šalių parlamentarams), laiškų rašymo, kad mergaitė neva nenori gyventi su mama, liudijimo anstoliui (kartu ir visai Lietuvai), kad mergaitės mama žadėjo dukrelę papjauti, jeigu ji papasakos apie pimpalo kišimą į jos burną... Šie globėjos inicijuoti veiksmai yra baisus vaiko garbės, reputacijos ir orumo mindymas, kažin ar turintis precedentų Lietuvos istorijoje.
18 straipsnis. „Siekdamos garantuoti šioje Konvencijoje išdėstytų teisių įgyvendinimą ir norėdamos prie to prisidėti, valstybės dalyvės teikia tėvams ir teisėtiems globėjams paramą“. N.Venckienė yra neteisėta globėja, todėl jokia parama jai nepriklauso. O L.Stankūnaitei užtektų minimalios valstybės paramos: sugrąžinti vaiką niekuo nekaltinamai motinai. Bet Lietuvos valstybei tai per sunku. Negi reikės laukti Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono, o gal ir JT taikos pajėgų įsikišimo?
19 straipsnis. „Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo... seksualinio piktnaudžiavimo, kurį jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Tarp tokių... gali būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims... ir imtis kitų priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaiku atvejais, o prireikus iškelti baudžiamąją bylą“.
Ne kaip kitaip, bet seksualiniu tėvo ir globėjos piktnaudžiavimu reikėtų vadinti vadinamuosius mergaitės tvirkinimo įrodymus – pagal kraupų scenarijų sukurtus vaikų pornografijos vaizdo įrašus, kuriuose prievartingai dalyvauja L.Stankūnaitės mergaitė. Toks žiaurus elgesys su vaiku, be abejonės, yra pagrindas baudžiamajai bylai. Tačiau Lietuvos valstybė vis dar delsia ją iškelti, nors Konvencija įsakmiai reikalauja tai daryti.
27 straipsnis. „Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi“. Tokių sąlygų globėjos namuose tikrai nėra. Dvasinis mergaitės pasaulis nudažytas neapykantos ne tik mamai, bet ir visam pasauliui spalva, apie socialinį arba visuomeninį vystymąsi nėra net ko kalbėti: ištisą dieną būnant tarp keturių sienų jokios visuomenės nei matysi, nei girdėsi.
28 straipsnis. „Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis. Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti... jos imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių“. Globėja pasistengė, kad mergaitė nutrauktų mokyklos lankymą, faktiškai mergaitė mokyklą paliko.
29 straipsnis. „Valstybės dalyvės susitaria, kad vaiko lavinimo tikslas turi būti: ugdyti vaiko pagarbą tėvams“. Jokios pagarbos mergaitės motinai globėja išugdyti negali. N.Venckienė viešai, aišku ir pačiai mergaitei nuolat aiškina, kad geriausia L.Stankūnaitei būtų atsidurti kalėjime, valstybė esą tuomet sutaupytų pinigų jos apsaugai. Tai bent pagarbos ugdymas!
31 straipsnis. „Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, teisę... laisvai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius“. Globėja giriasi, kad mergaitė mokosi groti fleita, tačiau fleita yra vienbalsis instrumentas, todėl bent kiek pajusti muzikos grožį turi būti ir akompanimentas. Kažin ar tuose N.Venckienės namuose yra pianinas, pagaliau ar globėja sugeba paakompanuoti pačiai paprasčiausiai klasikinei ar liaudies melodijai? Jeigu ne, tai mergaitės muzikinis lavinimas kažin ar jai suteikia pilną estetinį pasitenkinimą.
34 straipsnis. „Valstybės dalyvės įsipareigoja ginti vaiką nuo visų seksualinio išnaudojimo ir seksualinio suvedžiojimo formų. Šiam tikslui valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių... siekdamos uždrausti: prievartauti vaiką dalyvauti kokioje nors neteisėtoje seksualinėje veikloje; išnaudoti vaikus pornografijai ir pornografiniams leidiniams“. Deja, Lietuvos valstybė nesiėmė jokių priemonių gindama L.Stankūnaitės dukrą nuo Kedžių seksualinio išnaudojimo: viešai platinamų jos prievartavimo vaizdajuosčių, taip pat „aplinkybių konstatavimo procedūros“ teksto su pimpalo kišimais į burną ir paruoštu peiliu jai įdurti... Lietuva negina savo mažosios pilietės nuo sužvėrėjusių jos globėjų.
35 straipsnis. „Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių... siekdamos užkirsti kelią vaikų grobimui“. Deja, valstybė neužkirto kelio L.Stankūnaitės dukters pagrobimui neteisėto Kauno valdžios įsakymo pagrindu.
37 straipsnis. „Valstybės dalyvės užtikrina, kad nė vienas vaikas nepatirtų... žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Lietuva pamelavo pasauliui: bent vienas Lietuvos vaikas – L.Stankūnaitės dukrelė tikrai patiria nežmonišką ir jos orumą žeminantį suaugusiųjų elgesį.
39 straipsnis. „Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad padėtų fiziškai ir psichologiškai atsistatyti ir socialiai reintegruotis vaikui, tapusiam... žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmės; ginkluotų konfliktų auka“. Čia, žinoma, jau perspektyva. Kai mergaitė sugrįš pas motiną, iš tikro reikės daug pastangų ir laiko jai sugrįžti į normalų gyvenimą.
Vienas dalykas yra valstybei nesilaikyti savo pačios įstatymų, nors, žinoma, tai labai blogai. Tačiau, kai laužomi tarptautiniai jos įsipareigojimai – Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, tuomet Lietuvos jau laukia pasaulinis pasmerkimas. Turime visą puokštę sunkiai sprendžiamų vidaus politinių, ekonominių ir socialinių problemų, negi to maža, negi šalies valdžia dar nori sulaukti ir Lietuvos vardo pažeminimo viso pasaulio visuomenės akyse?
Anatolijus LAPINSKAS
