Atrodė, kad po visų neginčijamų teismo sprendimų, išteisinusių Laimutę Stankūnaitę, Seimo nutarimo, patvirtinusio, kad nebuvo jokios pedofilijos, naujausio Lietuvos atstovės Europos Žmogaus teisių teisme Elvyros Baltutytės pareiškimo apie neišvengiamą Lietuvos pasmerkimą Europos teisme dėl pagrobtos mergaitės neatidavimo motinai, bent kiek išsilavinęs žmogus jau nedrįs rašyti, kad nereikia vykdyti teismo sprendimo ir negrąžinti dukrelės mamai.
Deja, žinoma emigrantė Zita Čepaitė, gyvendama pasaulio civilizacijos centre Londone ėmė ir pasuko kartu su bukos agresijos prieš savo valstybę apimta Garliavos minia. Į pseudointelektualų luobą įvilkusi savo mintis, ji iš esmės propaguoja viduramžiško mąstymo – „raganą ant laužo“ – modelį.
Tartum mokytojas, atėjęs į peštukų būrį, ji pompastiškai pareiškia „nesiaiškinsiu, kas teisus, kas ne“. Betgi mokytojas tokiais atvejais, dažniausiai, nubaudžia visus, dalyvavusius muštynėse. Šiuo atveju Z.Čepaitė pasmerkia ne abidvi Garliavos konflikto puses, bet tik vieną – mergaitės mamą L.Stankūnaitę.
Kokie tokio verdikto argumentai? Pasirodo, ji matė N.Venckienę einant Londone su L.Stankūnaitės dukrele ir pastebėjo, kad mergaitė prie tetos yra „prisirišus“. Kad Lietuvos kaimo vaikai, pakliuvę į milijoninį didmiestį, niekada nepaleidžia suaugusiojo rankos, Z.Čepaitė turbūt nepamąstė.
Kitas neatremiamas argumentas, kodėl nereikia atiduoti dukrelės, yra teiginys, kad „Lietuvos teisėsauga akla“. Analogiškas argumentas kokioje nors privačioje diskusijoje paprastai būna „tu pats kvailys“ (nes nesutinki su pirmuoju diskutantu). Tęsti diskusiją tokiais atvejais yra beprasmiška.
Ponia Z.Čepaitė piktinasi, kodėl prezidentė apsiriboja tik „pačiulbėjimu“, kad negalima smurtauti prieš vaiką ir tikina, kad vis tiek toliau smurtaujama. Jos manymu, tie smurtautojai laiko mergaitę baimėje, jog ji „gali būti išplėšta iš savo namų ir mylinčios aplinkos“.
Ta “mylinčia aplinka" Z.Čepaitė vadina vietą, kur vaikas buvo verčiamas filmuotis niekieno neįrodytų mergaitės prievartavimo scenų imitacijose, rašyti laiškus, kad ji neva nenori gyventi su mama, o neseniai dar ir pasakoti antstoliui, kad mama žadėjo dukrelei įdurti su peiliu (taip išeitų – papjauti), jei papasakos apie pimpalo kišimą į jos burną... Visi šie globėjos inicijuoti veiksmai yra baisus vaiko žeminimas, garbės ir orumo mindymas, kažin ar turintis precedentų Lietuvos istorijoje.
Z.Čepaitės manymu, “nepaprasto aršumo ataka prieš pagrindinę liudininkę rodo, kad kažkas ten tikrai buvo. Ir gal buvo ne vien pedofilijos faktas, bet ir užsakyti nužudymai". O užsakovai, pagal tolimesnį aiškinimą, esą buvo tie patys pedofilai. Na čia visiška sapalionė. Juk Garliavos šeimynėlės aiškinimu tie nužudytieji irgi buvo pedofilai, vadinasi pedofilai šaudė pedofilus...
Tokių fantasmagorijų Z.Čepaitės straipsnyje yra kiek tik nori: “melo katilas verdamas pasitelkiant melagingus pasakojimus skleidžiančius “specialiuosius" liudininkus (turbūt reikėtų stebėti, kas su tuo “specialiuoju" vėliau nutiks, juk gali dingti iš akiračio, nes Mauro darbą jis padarė)". Sunku suprasti, apie ką čia paistoma? Juk ikiteisminį tyrimą dėl teismo sprendimo nevykdymo pradejusi Generalinė prokuratūra teigia, kad kaip tik N.Venckienė gali būti apklausta specialiąja liudytoja. Darosi aišku, kad pati Z.Čepaitė visiškai susimaišė dėl tų “maurininkų" ir ne tik dėl jų.
Nemažiau naivūs ir kiti Z.Čepaitės samprotavimai: ji nerimaudama klausia, “kodėl mergaitę reikia perduoti į apsaugininkų saugomą gyvenamąją vietą?" Bet juk ji ir Garliavoje yra saugoma!
...moteriai (mamai), kuriai gali būti pateikti įtarimai pedofilijos byloje". Neskundžiamomis nutartimis jokie įtarimai L.Stankūnaitei nepateikti, su pedofilija ji neturi nieko bendro.
“pagrindinę liudininkę atiduoti į galimos nusikaltėlės rankas. Lietuviškiems teismams tai atrodo visiškai teisinga". Tokiu būdu Z.Čepaitė prisiima teismo funkciją: įvardija nusikaltėlę, bet kartu suabejoja lietuviškojo teismo teisingumu, t.y. nuteisia ir patį teismą.
“Vienintelis ginklas – viešumas", aiškina Z.Čepaitė. Visiškai teisingai, tačiau mergaitės tragediją siūlyčiau viešinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ir ypač jos teismuose. O Lietuvos teismams Z.Čepaitė sufleruoja imtis, pvz., tokio veiksmo: patraukti atsakomybėn prievartos akto vykdytojus (taip ji vadina teisėtvarkos pareigūnus, vykdančius teismo sprendimą) dėl smurto prieš mergaitę (nors smurto, berods, ėmėsi mergaitę užgulę jos seneliai). Kartu abejoja, ar už tą neva prievartos vykdytojų smurtą teismas juos išteisins.
Bet kas bus su ponios Z.Čepaitės postringavimais, jei teismas už prievartą, kartu ir mergaitės neatidavimą nuteis N.Venckienės giminaičius, taip pat ir pačią N.Venckienę?
Pagaliau straipsnio, galbūt ir viso Z.Čepaitės gyvenimo esmės – kodėl ji nenori būti lietuve – paaiškinimas: „Dėl to prakeikto mūsų visų nuolankumo, baimės ir susitaikymo“. Pirmiausia tuo abejingumu ji apkaltina politikus, kurie „memlena, kad jie neturi teisės kištis“, prezidentę, „mėtančią viešųjų ryšių patarėjų nudailintą frazę“, vaikų teisių specialistę, „desperatiškai įsikandusią, kad nesvarbu kokia mama, vis vien mama“. To negana, visi jie „susikūrė savo smulkų melą, siekdami pateisinti savo abejingumą, išlaikyti savo postą, užglaistyti savo baimę“.
Po tokių sunkiai paaiškinamų samprotavimų, Z.Čepaitė atsigręžia į „paprastus žmones“. Ji pripažįsta, kad „valdžiažmogiams jų veiksmai nepatinka, išvadinami patvoriniais ar runkeliais“ . Tačiau jeigu jie „sugebės išsaugoti mergaitę globėjos namuose, tada ir aš didžiuosiuosi esanti ne prezidentinės, ne parlamentinės, ne teisine ar demokratine save vadinančios valstybės, o patvorinių lietuvė“.
Taigi jei ta patvorių minia sugebės apdaužyti teismo sprendimą vykdančią antstolę ir jai padedančią Vaiko teisių tarnybos atstovę, pritrenkti dar kokį policininką ar apsaugininką, mūšio įniršyje gal net aplamdyti ir pačią mergaitę, tuomet Z.Čepaitė pasijus tikra lietuve. Štai tokia lietuvė gyvena Didžiojoje Britanijoje, šalyje, kur tokie svaičiojimai būtų užkardyti dar neprasidėjus jų vykdymui.
Nors tiesą sakant, lietuvių kaip žiaurių chuliganų, kimbančių policininkams į atlapus, įvaizdis Europoje darosi žinomas vis plačiau. Tokį patį elgsenos modelį ir Lietuvoje gyvenantiems lietuviams, deja, ketina įsiūlyti ir Londone gyvenanti mūsų tautietė. Ar tai pasiseks, pamatysime artimiausiu metu.
Atsakymas į Z. Čepaitės straipsnį: „Diena, kai nenorėjau būti lietuve“
