Atrodytų, kad tarp 1940-ųjų – Lietuvai politiškai lemtingų nepriklausomybės praradimo ir 2012-ųjų – politiškai lyg ir stabilių, nepriklausomybei niekuo negresiančių metų tikrai sunku būtų surasti ką nors bendra. Vis dėlto, tam tikrų paralelių net ir neilgai ieškojus galima rasti.
Kas buvo Lietuvai 1940-ieji, o tiksliau tų metų birželis? Tai buvo nepridengtos agresijos laikas, prasidėjęs žinomu Maskvos birželio 14 d. ultimatumu. Jame buvo reikalaujama: nuteisti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį, sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę, įsileisti į Lietuvos teritoriją neribotą sovietų armijos kontingentą. Tai reiškė Lietuvos Respublikos okupaciją. Ultimatumu buvo sulaužytos iki to laiko sudarytos sutartys su SSRS, o kitądien sulaužytas ir paties ultimatumo terminas – birželio 15-osios naktį SSRS pradėjo agresiją prieš Lietuvą, dar net nesulaukusi jos Vyriausybės atsakymo. Tasai atsakymas, kaip žinome, buvo vergiškai nuolankus – priimti ultimatumą, prarasti nepriklausomybę ir pasmerkti Lietuvą pusės amžiaus okupacijai.
Tokia valdžios išdavystė sukrėtė Lietuvą. Tačiau anaiptol ne visus. Kai kurie tos pačios valdžios atstovai, gana platus inteligentų ir menininkų sluoksnis, dezorientuotų liumpenų brigados, apskritai, visi, turintys pagrindą nekęsti diktatoriaus Smetonos, o tokių buvo nemažai, galima sakyti, pritarė ultimatumui ir ėmėsi kurti „tarybinę Lietuvą“. Tragiškus rezultatus žinome.
Deja, ultimatumų Lietuvai teikėjų vėl atsirado pastaraisiais, o ypač šiais metais. Jų autorius sėdi jau ne Maskvoje ir net ne Vilniuje, o vis labiau garsėjančiame Teleičių kaime prie Garliavos. Turbūt aišku, kad krečiančių Lietuvą 2012-ųjų ultimatumų autorė – teisėja Neringa Venckienė.
Jos ultimatyvūs reikalavimai, ačiū Dievui, ne įvesti užsienio kariuomenę, bet atstatydinti, o gal ir nuteisti aukštus valstybės pareigūnus, suardyti Lietuvos teisinę sistemą, įbauginti Lietuvos žmones kažkokiu mistiniu pedofilų klanu, galų gale įkalinti savo namuose iš motinos pagrobtą mergaitę ir drąsiai aiškinti, kad nepaisant teismo sprendimo ji jos niekada neatiduos. Įrodymų tokioms Lietuvos istorijoje negirdėtoms užmačioms – kiek tik nori.
Štai ką kalba eilinė teisėja N.Venckienė apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką Gintarą Kryževičių: „Tokius veiksmus [nepalankų atsiliepimą apie N.Venckienės elgesį] vertinu... kaip norą susidoroti bet kokiomis priemonėmis - siekiant netirti rezonansinių nusikaltimų ir netgi paslėpti nusikaltėlių veiksmus [čia apie aukščiausią Lietuvos teisėją!]. Susidaro įspūdis, kad G.Kryževičius labai norėjo, kad aš būčiau atleista iš teisėjo pareigų [N.Venckienę iš pareigų siūlė atleisti teisėjų garbės teismas, jame G.Kryževičiaus nėra]. Kadangi prezidentė Dalia Grybauskaitė manęs neatleido, tai dabar jau siūloma trauktis man pačiai. Mano nuomone, trauktis turi G.Kryževičius, o ne aš!... Nematau pirmininko nuopelnų ir demaskuojant keturis Kauno teisėjus, dariusius vienas kitam įtaką [pati N.Venckienė ėmėsi niekšingos atakos prieš Utenos rajono apylinkės teismo pirmininkę Laimą Dumskienę, versdama ją nusižengti teisėjų veiklos principams]... Tegul G.Kryževičius nebūna ramus dėl savo ateities... [čia jau panašu į išgirdusių nuosprendį nusikaltėlių žargoną!]“.
Tiesa, po ultimatyvaus reikalavimo: „G.Kryževičius turi trauktis“ nėra analogiško sovietiniam ultimatumui sakinio „ir paskirtas naujas N.Venckienei priimtinas pirmininkas“, tačiau tolimesnių N.Venckienės įgeidžių nesustabdžius, matyt, toks sakinys atsiras.
Apie Lietuvos teismus ir teisėjus N.Venckienė yra prisakiusi tiek daug siaubingų žodžių, kad atskirų teisėjų ir net visų teismų nušalinimo jau greitai turbūt neužteks. Panevėžio apylinkės teismui nutraukus vadinamąją pedofilijos bylą, N.Venckienė teigė, kad tai padarę teisėjai yra „korumpuoti kyšininkai“, kurie dengia „iškrypėlių klaną“. Kitame interviu N.Venckienė sakė: „Labai gaila, kad per išgamas, iškrypėlius teko palaidoti brolį, tačiau aš tikiu likimu ir tikiu, kad viskas sugrįš gyvenime“. Negi ji žada naujų lavonų?
Pagaliau atviras kvietimas visuomenės maištui: „Visa viltis žmonės, nes jokio teisingumo Lietuvoje nėra. Nesikreipkite į teismus ir neieškokite teisingumo! Pasidarykit teisingumą patys, jokio teisingumo pasiekti Lietuvoje neįmanoma!“ Šio teisinės sistemos griovimo N.Venckienei pasirodė per maža, todėl ji pagrasino dar vienai valstybės pareigūnei: „Antstolė S. Vaicekauskienė gali baimintis nebent A. Ūso draugų. Nes A. Ūsas irgi su draugais šventė ir griovyje buvo rastas. Tai jai tik to reikėtų baimintis“.
Argi tai ne ultimatumai teisinei ir valstybės valdžiai, nedviprasmiškas grasinimas griovyje paskandinti ir antstolę? Jei apygardos teisėja kviečia minią linčo teismui (nulinčiuoti niekuo nekaltinamą L.Stankūnaitę?) ir šaukia Lietuvos ir pasaulio žmonėms: „jokio teisingumo Lietuvoje nėra, pasidarykit teisingumą patys!“ – tai yra ne kas kita, kaip Lietuvos teisinės sistemos krachas, europietiškos civilizacijos pabaiga atskirai paimtoje Europos šalyje. Negi Lietuva nori dar ir tuo pagarsėti?
Beje, N,Venckienė teikia ultimatumą ir Lietuvos įvaizdžiui, nes jos pastangomis Lietuva pasauliui pristatoma ne kaip gintaro, bet kaip... pedofilų apgyvendinta šalis. Kodėl mergaitė nebuvo leidžiama į darželį, vėliau į mokyklą? Todėl, kad, anot N.Venckienės, „tie iškrypėliai gali ją pagrobti“, o pagrobę „susidoroti su mergaite“. Kitaip tariant, bet kokį mergaitės pasirodymą už jos kiemo vartų, N.Venckienė laiko mirtinu pavojumi mergaitei, todėl ji ir laikoma faktiniame namų arešte.
Tačiau ne vien prie Kauno darželių ir mokyklų knibžda pedofilai, jie, pasak N.Venckienės, užvaldė visą šalies teisėsaugą ir teisėtvarką, gydymo įstaigas, mokyklas, valstybines institucijas - pastarąsias esą valdo moralės degradai ir sielos judošiai. Apskritai, „Lietuvą yra apraizgęs didžiulis pedofilijos tinklas“. Pedofilų valdžia taip prispaudė Lietuvą, kad jos žmonės „žudomi, dvasiškai gniuždomi, niekinami, kasdien aptaškomi pasišlykštėtinu melu“. Štai tokią Lietuvą N.Venckienė pristato pasauliui.
N. Venckienė atvirai prisipažįsta, kad ji „vardan teisybės tikrai netylės“ ir darys viską, kad „užkirstų kelią L. Stankūnaitei susigrąžinti mergaitę“. Kita proga N.Venckienė aiškina, esą jai svarbu, kad „Stankūnaitė paliktų mergaitę ramybėje“. Yra ir dar stipresnis globėjos aiškinimas esą atidavus motinai mergaitę, ji būtų pasiųsta „į mirtį“, tiesa, nesako kas vykdys nuosprendį...
Šie ultimatyvūs teiginiai akivaizdžiai prieštarauja laikinosios globos tikslui, įvardytam Civiliniame kodekse: „grąžinti vaiką į šeimą“, šiuo atveju grąžinti mergaitę motinai. Deja, tai, atrodo, niekam nerūpi. Kaip ir kitos Civilinio kodekso nuostatos, kad globėjas privalo rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi – nei vieno, nei kito globėja neužtikrina; globėjas privalo palaikyti ryšius su vaiko tėvais, informuoti apie vaiko vystymąsi ir kitais svarbiais klausimais – nieko to globėja nedaro.
Tačiau skandalingiausias N.Venckienės ultimatumas Lietuvai yra jos daugkartiniai pareiškimai, kad ji nevykdys teismo sprendimo! To Lietuvoje dar nebuvo, kad pats teisėjas ragintų nevykdyti teismo sprendimo. Tai juk Baudžiamojo kodekso sfera: 245 straipsnis. “Tas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu".
N.Venckienė, o paskui ją ir valdžios atstovai aiškina, kad sprendimą vaiko gyvenamąją vietą nustatyti kartu su L. Stankūnaite ir perduoti vaiką motinai, t.y. atstatyti prigimtinę vaiko ir motinos teisę gyventi kartu, galima vykdyti tik tuomet, jeigu mergaitė su tuo sutinka. Bet juk apie vaiko sutikimą ar nesutikimą Kėdainių teismo sprendime nieko nepasakyta! Toks savavališkas teismo sprendimo iškraipymas pagal atsakovės norus – tai dar vienas akmuo į Lietuvos teismų sistemos daržą. Tokie „jeigu“ gali niekais paversti bet kokį teismo sprendimą! Jokių abejonių, kad šie teismų sprendimų perrašymai sau naudinga linkme yra tikras ultimatumas Lietuvos teisinei sistemai bei valstybės egzistencijos pagrindams.
O dabar palyginkime skystablauzdę Lietuvos valstybės reakciją į sovietų ultimatumą 1940-aisiais metais ir visą seriją N.Venckienės ultimatumų jau įsibėgėjus XXI amžiui: ar dabartinė valdžios ir nemažos visuomenės dalies reakcija neprimena bailių ir naivių anų laikų valstybės ir visuomenės veikėjų elgesio? Deja, labai primena.
Prezidentė ir Seimo Pirmininkė tartum praradę adekvatų tikrovės supratimą aiškina, kad mergaitės grąžinimas niekuo nekaltinamai motinai vyksta! Nepaisant to, kad N.Venckienė atvirai tai neigia: „Mergaitės neatiduosime“. Patvirtinimui dar pagąsdina: „Jei atims, tada turbūt mums teks palikti Lietuvą, nes čia ateities nematau„. O Ministras Pirmininkas, tarsi nieko negirdėjęs apie teismo sprendimą, siūlo „trečią galimybę“, kad mergaitė galėtų pagyventi „psichologiškai neutralioje aplinkoje“, taigi tuo pačiu irgi pritaria teismo sprendimo nevykdymui.
Iš visos Vyriausybės tik vienintelis teisingumo ministras nepabijojo pasakyti, kad teismo sprendimą be jokių išlygų reikia vykdyti. Iš 140 Seimo narių turbūt nė vienas tiesiai nepareiškė, kad mergaitę reikia perduoti jos motinai. Tarp vadinamųjų „visuomenininkų“ absoliuti dauguma irgi linksta į tai, kad teismo sprendimo nereikia vykdyti. Antstolė pasimetusi, nes jos nemokė, kaip elgtis, kai apygardos teismo teisėja spjauna jai į veidą, o Kauno policija nežino, ar ji gali eiti į privačią valdą, jei ten vyksta nusikaltimas. Žodžiu, visi pasimetę, kaip ir 1940-aisiais...
Ar yra iškilių Lietuvos žmonių, kurie pasakytų: stabdykime Garliavos beprotybę? Deja, tik vienas kitas. Arčiausiai Garliavos esanti Kauno profesūra, sugebanti parašyti straipsnius apie baltų etnogenezę ar postmodernizmą, nėra parašiusi nė vieno žodžio apie mergaitės atėmimą iš motinos ir įkalinimą „globėjos“ namuose, kur kasdien vyksta globėjos pravedamos neapykantos motinai pamokos, nors Vaiko teisių įstatyme sakoma: „Kiekvienam vaikui turi būti užtikrintos galimybės išmokti gerbti tėvus...“. To negana, filmuojant begalines pedofilijos pasakų serijas, čia vyksta baisus vaiko žeminimas, garbės ir orumo mindymas, kažin ar turintis precedentų Lietuvos istorijoje.
Baigiant tektų konstatuoti, kad ultimatumų pamokų Lietuva taip ir neišmoko. 1940-ųjų ideologinė, o 2012-ųjų isterinė-kliedesinė psichozė, netgi su galimu linčo teismu, nutempė Lietuvą į baisią valstybės degradacijos duobę, iš kurios išlipti tikrai bus labai sunku.
Anatolijus Lapinskas
