Visuomenėje populiari nuomonė, kad atliekų rūšiuoti neverta, nes aplaidūs jų surinkėjai galiausiai vis tiek viską suverčia į vieną krūvą. Tačiau pastarieji tvirtina, kad tai netiesa. Taip esą teisinasi tie, kurie neretai stengiasi atsikratyti nereikalingų daiktų „kuo paprasčiau“ – dažniausiai tiesiog išmesdami atokesnėje vietoje.
Kalbėdamas apie atliekų tvarkymą mūsų šalyje bei apie pastarojo meto pokyčius tvarkant elektronines atliekas, „EMP recycling“ generalinis direktorius Almontas Kybartas sakė, kad visuomenės požiūris į atliekų tvarkymą susjęs su daugybe mitų – nuo to, kad išrūšiuotos atliekos nuvežtos į sąvartynus ir vis tiek suverčiamos į vieną krūvą, iki įvardijimo „pinigų plovimo sistema“.
„Jūs pinigus plaunat“ – tokie yra mitai“, – sakė jis ir apgailestavo, kad Lietuvos visuomenė dar nėra subrendusi priimti atliekų tvarkytojus kaip pramonės šaką.
A. Kybartas priminė, kad atliekos yra ir ištekliai – antrinės žaliavos, kurias sėkmingai galima naudoti gamyboje.
„Atliekų“ sąvoka kuo skubiau turi būti keičiama į „antrinės žaliavas“, nes praktiškai viską galima perdirbti ir panaudoti“, – teigė jis.
Kalbėdamas apie pavojingų atliekų eksportą, „EMP recycling“ generalinis direktorius pabrėžė, kad neteisėtai įvežtos ir neteisingai perdirbtos atliekos gali sukelti daug neigiamų padarinių, įskaitant padidėjusią taršą, ekologinius pavojus ir teisės aktų pažeidimus.
Tai, kad kai kada atliekų atsikratoma, jas paprasčiausiai eksportuojant, o ne perdirbant, anot A. Kybarto, yra neigiamas dalykas, nes išvežamos antrinės žaliavos, nesukuriamos papildomos darbo vietos ir neuždirbami pinigai.
Konferencijos dalyvių teigimu, viena pagrindinių problemų Lietuvoje – mūsų suvokimas. Žmonės labai neatsakingai elgiasi su pavojingomis atliekomis. Dažnai jas slepia arba išmeta kartu su kasdienėmis komunalinėmis šiukšlėmis.
ES statistikos duomenimis dar 2006 m. Lietuvoje buvo susikaupę daugiau kaip 120 tūkst. tonų pavojingų atliekų. Iš jų sutvarkyta buvo tik apie 6 tūkst. tonų.
Aptardamas elektroninių ir elektros įrenginių – baterijų, buitinių prietaisų, taupiųjų apšvietimo lempučių – surinkimo ir utilizavimo problemas, A. Kybartas pabrėžė, kad pastaraisiais metais plėtojosi bendradarbiavimas su asociacija EEPA, pradėjo kurtis naujos ir atkuriamos sunkmečiu sunykusios atliekų surinkimo vietos.
„Bet surinkti 4 kg – mums vis dar dar yra svajonė, nors norvegai surenka po 28 kg“, – lygimno jis.
Kalbėdami apie panaudotų baterijų ir elektros atliekų surinkimo tinklo plėtros perspektyvas bei atliekų tvarkytojų bendradarbiavimą, jis ir asociacijos EEPA projektų vadovas G. Jonaitis akcentavo pageidaujantys didesnio visuomenės ir valdžios institucijų indėlio. „Nelegalus elektronikos ardymas egzistuoja, o tie, kurie norėtų dirbti šį darbą legaliai, susiduria su sudėtinga leidimų išdavimo sistema“, – apgailestavo konferencijos dalyviai.
Patirtimi tvarkant ir utilizuojant pavojingas atliekas dalijosi Estijos ir Latvijos, kuriose, kaip ir Lietuvoje, atliekos kaupiamos sąvartynuose, atstovai. Kaip žinoma, Lietuvoje kol kas nėra nė vienos modernios atliekų perdirbimo gamyklos.
Europoje šiuo metu veikia daugiau kaip 400 modernių atliekų deginimo gamyklų. Daugiausia jų turi Prancūzija – net 128. Nemažai gamyklų, skirtų komunalinėms atliekoms deginti, turi Vokietija, Italija. Naujas gamyklas
planuojama statyti Austrijoje, Olandijoje, Vengrijoje, o Belgijoje – komunalinių atliekų deginimo fabriką.
