Po pirmosios glamūrinio, nulaižyto „agitpropo“ serijos, pavadinimu „Žmonių istorijos“, konservatoriai prie vieno nacionalinių dienraščių prikergė kitą savo agitacinį priedą „Asmenybės“. Negalima sakyti, kad leidinukai visiškai neinformatyvūs. Juose daug kas ras įvairių naudingų dalykų – madų, žuvies patiekalų receptų, meškeriojimo be valo ypatumų ir netgi labai svarbios tautai informacijos, kad Krašto apsaugos ministrė puikiai šaudo pistoletu.
Nuo pastarosios be galo svarbios žinios ir galima pradėti. Viskas būtų gerai, jei šalia to būtų atvirai išdėstyta, kad žadėti ir konservatorių tieksyk apgiedoti du bendrojo vidaus produkto nuošimčiai gynybai liko rožinė svaja ir būtent jiems esant valdžioje nuo jų nutolta labiausiai. Apsiribojama samprotavimais apie „mąstymo keitimą“ ir nieko konkrečiai nepasakoma apie tai, kokiais etapais ir kaip bus siekiama minėto įsipareigojimo sau ir sąjungininkams vykdymo. Neišdrįsus, o gal ir nepanorėjus atšaukti absurdiško ir neparuošto šauktinių kariuomenės atsisakymo (pakako vieno ministrės įsakymo), tikrai gali tekti pačiai ministrei su kokiu „šauniku“, kur nors įsivaizduoti Termopilų perėją ir vaizduoti karalių Leonidą. Juolab, kad net keli konservatorių individai „Asmenybėse“ vienaip ar kitaip atkartoja informaciją, jog „rusai eina“. Prieš rinkimus jie konservatoriams visada „eina“ kiek akivaizdžiau, nei pasirodo laimėjus valdžią, tad laikas prieš rinkimus tikrai tinkamas ministrei papyškinti į taikinius, bent jau vaikiškais „pistonais“.
Premjeras Andrius Kubilius savo įžangą apie „aiškų planą“ pradeda aiškiu melu arba visišku nesusigaudymu realybėje. „Šiandien visi kalba apie mūsų rinkimų programą, kurią parengėme ir pristatėme Lietuvos žmonėms.“ Net tuo metu, kai atsiverčiau šį leidinį, šalia buvo nemažai žmonių ir ničniekas apie ją nekalbėjo. Gerai tai ar blogai, bet prisipažinsiu, kad ne taip jau lengva rasti politologą, kuris praėjus savaitei nuo programos pristatymo neprisipažintų dokumento dar neskaitęs ir imtųsi jį komentuoti. Kitaip sakant, premjeras nori, kad taip būtų, ir todėl sako, kad taip yra. Pačioje dviejų puslapių „paklodėje“ pasakojama, kada ir kokias strategijas ar programas kūrė konservatoriai, kalbama apie „konservatyvią modernizaciją“, lūžius ir virsmus, vėl nurodoma, kad einama ten, kur mus kviečia svajonių rinkinys, pavadinimu „Lietuva 2030“. Nuotraukoje premjeras dvasingai tiesia ranką trims „konservatyvios modernizacijos“ ir 2030 metų matyt besitikinčioms sulaukti garbaus amžiaus moterytėms su skarelėmis. Trūksta dar naujos vados spaliukų choro ir Déjà vu – 1982 metai. O gal ir dar anksčiau, kai „komunistų partija šventai prisiekė, kad dar ši (ana) sovietinių žmonių karta gyvens komunizme“. Jokio planas čia nepaaiškėja. Iš esmės pasakyta taip: mes daug visko esame prirašę – eikite ir skaitykite.
Šalia A. Kubiliaus ir į tolimą ateitį orientuotų senjorių nuotraukos yra paveiksliukas, kuriame raudonai dažytomis lūpomis erotiška burna kremta piliulę „1509 DP“. Pastaroji, kaip rašoma, yra supakuota „patogiame vokelyje, sukurta Rusijos specialistų ir pagaminta Kėdainiuose“. Tai, suprask, aliuzija į Darbo partijos pažadus dėl minimalios mėnesinės algos padidinimo iki 1509 litų. Tiesa, nepaminima, kad tai ta pati piliulė, kurią prariję konservatoriai prastūmė per Seimą savo gigantiškus – atominius ir kitus – energetinius projektus. Ar sveiki „aiškaus“, bet taip ir nepaaiškinto plano turėtojai neapsikrėtė tos piliulės nuodais – irgi neaišku. Ir geriau neklausti, nes... čia pat kolega Eduardas Eigirdas paaiškina, kad energetinių gigantų statybomis abejoja tik rusų papirktieji ir dar visiški kvailiai. Tie patys „kvailiai“, kurie turi būti „protingi“ ir nekreipti dėmesio į faktą, kad „Naujųjų Vasiukų“ statytojai nesusidorojo ir su kur kas mažesnio mąsto, bet didžiulės svarbos daugiabučių renovacijos projektu.
Kitaip sakant – tie, kas nesugebėjo tinkamai susitvarkyti su milijardu litų, norėtų šešis kartus tiek vien atominei elektrinei. Ir tada jau viskas bus tikrai gerai. Gal ir reikia būti rusų papirktam, kad drįstumei bent suabejoti, ar tai nėra panašus žaidimas svetimais pinigais, kokį paprastai žaidžia talentingi aferistai, kurių pagrindinė taisyklė – niekada nesustoti ir tik didinti sumas, kad įspūdingiau atrodytų.
Na, bet gerai. Čia juk tik agitacija per asmenybes, per jų asmeninį žavesį ir pasąmonės srautus. Antai, užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis skelbiasi dažnai matąs šiaurės pašvaistę ir lipdąs „Baltoskandijos“ projektą. Apie pašlijusius santykius su kaimynine Lenkija, be abejo, geriau nešnekėti, o tai dar išlįs visai ne ta asmenybės pusė, kurią norima parodyti.
Antano Matulo lozungai apie „sveikesnę Lietuvą“ aiškesni: atskirs ligonių kasas nuo Sveikatos ministerijos, uždraus alkoholio reklamą. Dar skatins privačius draudimo fondus, nors ir neaišku, kaip. „Įves“ papildomą sveikatos draudimą, kurį aš ir dabar be jo pagalbos esu nusipirkęs. Jei kreipsis ir jam duosiu draudimo bendrovės kontaktus.
Visas atvartas skirtas dviejų vienas į kitą ilgesingai žvelgiančių vyriškių, pavadintų „švietėjais“, pokalbiui apie švietimą, vertybes ir dar šį bei tą. Jei ne tos dvasingos akys, būtų šiek tiek panašūs į K. M. Čiurlionio „Du karalius“, besidalijančius svietą (šiuo atveju – Lietuvos švietimą?). Manto Adomėno ir Valentino Stundžio pašnekesio, už kurį nuobodžiau skaityti nebent telefonų knygą, pabaigoje puikuojasi trys punkteliai, kurie turi švietimo srityje detalizuoti A. Kubiliaus „aiškų planą“. Jie klaikiai panašūs į mano paauglystės laikais mokyklose kabintą Vladimiro Iljičiaus Lenino atsišaukimą: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Mokytojas kažkelintą kartą istorijoje skelbiamas visko pradžių pradžia, žadama atgaivinti jo autoritetą (pabrėžtinai primenant, kad šiuo metu jis nieko vertas). Mokykla, kaip pabrėžiama, turės teikti vieningą pamatinių vertybių vaizdą. Toliau bus siekiama kokybiško ugdymo, plėtojama, gerinama ir skatinama. Planas vis aiškėja ir aiškėja...
M. Adomėno yra ir daugiau. „Kultūros ritmu“ jis pasižada: „Skatinsime kūrybines industrijas, ieškodami veiksmingų jų skatinimo mechanizmų.“ Tai jau sveikintinas atvirumas – apie tuos mechanizmus, matyt, neturima nė menkiausio supratimo. Iš dar vieno puslapio interviu rinkėjas gali sužinoti, kokie tiltai ir dailininkai patinka konservatorių švietėjui bei patirti, kad jam labiau patinka Mocarto operos, negu pagoniškos birbynės.
Dar yra Agnė Bilotaitė, kuri A. Kubiliaus plano aiškinimą papildo tuo, kad mėgsta palaikyti dailias kūno formas ir bėgioti gryname ore. Laisvės skulptūra apsimetusi, nemažiau simpatiška Radvilė Morkūnaitė-Mikuėnienė, kuriai viršelyje kažin kas be prasmės „prifotošopino“ peruką. Leidinio redaktorius M. Adomėnas aiškiai savo bendražygės nemėgsta, nes visas interviu su Europos Parlamento nare lyg tyčia sukonstruotas taip, kad atrodytų juokingai. Pradžioje tikrinama, ar ji atsimena Euriką Masytę ir Sausio 13-ąją (pabrėžiant politikės jaunystę), o paskui imama daryti iš jos energetikos ekspertę. Antai teiginį, kad „net ir pastačius atominę elektrinę mums dar trūks 30 proc. reikalingos elektros”, bet koks menkiausiai domėjęsis realia padėtimi žmogus tiesiog išjuoks. Matyt tekto neparodė net energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, kurio kalbų atgrasumas visuomenei jau tiek akivaizdus, jog į „Asmenybių“ gretas ponas nebepriimtas.
Gana įdomiai filosofuoja Dainius Kreivys, kuris, šalia gana logiškų pastebėjimų apie posovietinės visuomenės laukinio kapitalizmo grimasas ir socialinius procesus, daro paradoksalią išvadą, kad „verslas išlaiko valstybę“. Šia prasme prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo teisi – minėta asmenybė iš verslininko į politikus turbūt neišaugs niekada. Siųsti visiems, kas neverslauja, signalą, kad esate išlaikytiniai – politinio chamo ir pasipūtusio arbūzų ar plytų pardavėjo retorika. Ponas galėtų patikslinti, ar tuo metu, kai jis trumpai ir nelaimingai ministravo, buvo išlaikomas mamos, kuri buvo „perėmusi verslą“? Ypač smagiai su logika ir sveika nuovoka „dera“ pastraipa: „Naujas reguliavimas verslui turi būti prognozuojamas. Pavyzdžiui, du kartus per metus ir kiekvienais metais tomis pačiomis dienomis. Aš ir šiandien manau, kad naktinės reformos buvo neišvengiamos.“
Bene konkrečiausiai „aiškų planą“ aiškina Stasio Šedbaro padarytų ir dar laukiančių darbų penketukai. Tik štai pasigyrimas laimėjimais prokuratūros reformos srityje yra labai jau drąsus (gerai, kad dar nepridėtos Dariaus Valio ir Dariaus Raulušaičio, Justo Lauciaus nuotraukos). Taip pat sėkmingai galima pasigirti pergale prieš tarptautinį terorizmą, dorojant Eglę Kusaitę. Ar duos naudos senaties terminų korupcinėse bylose prailginimai – parodys ateitis. Planuojamuose darbuose krenta į akis tai, kad atkakliai vengiama ištarti žodžius „prisiekusiųjų teismas“ (tam tikro pobūdžio byloms“ ir siūloma grįžti prie sovietmečiu jau egzistavusios tarėjų sistemos. Čia matyt tam, kad labai nesupyktų uždara ir savim patenkinta teisininkų bendruomenė, kuriai ir pats ponas atstovauja nemažiau, nei konservatorių partijai.
Apie tai, kaip aria Kazimieras Starkevičius ir kaip Julius Dautartas iš XVI vyriausybės vizijos stato fantastinę premjerą – skaitykite patys. Bet kuriuo atveju, „aiškaus plano“ esmę aiškiausiai nusako Andrius Užkalnis, kuris pabrėžia, kad viskas bus gerai tiems, kas moka siekti sėkmės bei turto. Tad koks skirtumas, kas ten tam plane iš tiesų surašyta. Konservatorių paguodai galima pasakyti tai, kad įprotis siųsti rinkėjus pačius pasiskaityti neva labai aiškių planų ir strategijų - nėra jų vienų įprotis. Tik štai sunaudoto miško gaila...
