Stovėti tėvynės sargyboje – garbinga ir kilnu. Jei saugai ją nuo išsigalvotų priešų – tai dar ir labai lengva. Gali būti net ir pelninga.
Su krištolinėmis ašaromis veizoluose, lyg tie lietuviški beržai ar liepos su plieno dalgiais ar šakėmis ant pečių, į valdžią žengė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vyrai ir damos. Žengė ir nužengė, patogiai atsisėdo ir nutarė – su dalgiu prieš mešką strikinėti pavojinga ir visai neapsimoka, nes dalgis pasirodė besąs butaforinis.
Seni šūkiai, priesaikos, parama gruzinams ir kitiems Rusijos priešams, sulaikymo strategijos, antivalstybiniu tapusios saugumo departamento reformos ir kitokie patriotiniai blizgučiai paslėpti po šarvuotu lietpalčiu, kuris išdidžiai vadinamas „Krizės valdymu“. Pastarojo esmė yra suerzinti kuo daugiau žmonių, kai nuolat ieškoma ką iš ko atimti ir grasinama, kad bus dar blogiau. Geriausia atiminėti iš tų, kas neįperka kokosų riešuto, vėliau metamo į Seimo langą. Be to, dar labai svarbi valdymo dalis – pasakos.
Indėlis į folklorą
Lietuvių liaudies pasakos yra niekis palyginti su tuo, ką koncepcijomis, nacionaliniais susitarimais ir strategijomis vadinamais kūriniais, dar imdama už juos honorarus, kuria dabartinė valdžia. Dailidė, Perkūnas ir Velnias iš pasakų knygų, po konservatorių valdymo, bus išstumti. Paslaptingas padaras – nauja atominė elektrinė bus pasakų personažu arba kokia nors išsvajota, nepasiekiama pilimi, už kurią visi moka, bet niekas nedrįsta išvysti. Anykščiuose jaunavedžiai ir turistai kops ne laimės žiburio link, o naujo atominio stebuklo link.
Į folklorą įsiverš ir iškilus, milijardus sugeneruosiantis jaunikaitis, kietesnis už Betmeną, vardu Visuomis. Nepagaunamas ir neregėtas realybėje, bet rodomas ir skaitomas vaikams prieš miegą, ugdant patriotinio verslumo dvasią. Piktas, žvengiantis, besitaškantis putomis ir trepsintis Grybubilius su dviem galvomis bus kažkas tokio, ko neturi jokia tautosaka. Viena šio padaro galva, ta, kuri truputį primins dabartinį premjerą, bus piktoji ir nemėgstama, o kita, iš to paties liemens išaugusi fizionomija, atrodys lyg geroji populiarioji fėja, kurią mylės ir dideli, ir maži.
Kad viskas būtų įtikinamiau, o gal siekiant save padrąsinti, susirinkus į partinį suvažiavimą galima pagal komandą pasimelsti (taip ir daroma), padainuoti, priimti keletą nežinia kam skirtų rezoliucijų ir skirstytis.
Priešo reikia
Reikalingi ir išgalvoti priešai, kuriuos galima užmušinėti popieriniais dalgiais ir šakėmis. Tikri priešai – pavojingi ir stiprūs – konservatyviesiems mūsų pasakoriams neįkandami. Po Lietuvą su antivalstybine propaganda siautėjantys Rusijos diplomatai, Lietuvos rusų sąjunga ir „Jedinstvos“ rėksnys Valerijus Ivanovas, ką jau kalbėti apie patį Kremlių, – pernelyg tikri. Jų geriau nepastebėti, net jei savo veiklą jie plėtoja TS-LKD statytinio Viliaus Navicko feodaline valda tapusioje savivaldybėje. Paprastai budrumo šiais klausimais tikimasi iš patriarcho Vytauto Landsbergio. Deja, kartais ir jis daro kitaip – nei iš šio nei iš to tampa pasakorių vadu ir užsipuola išgalvotus baubus.
Pavyzdžiui, kokį nors portalą „Balsas.lt“, parašiusį, kad rusai neketina duoti Lietuvai 20 mlrd. JAV dolerių už okupacijos žalą. Skapluodamas ne tiesiai demagogija užsiimančius Kremliaus dvaro istorikus, bet išsigalvotą vietinį priešą, tarsi siekdamas užgožti A. Kubiliaus pasakas kitokiais kliedesiais. Atrodytų gan keista, bet gal savaip ir logiška, nes Grybubiliaus epochoje su Kremliumi madinga bučiuotis, o priešo vis dėlto pasakoms reikia, kad niekas nepamirštų, jog saugai tėvynę. Patogiai, saugiai ir ne už dyką – su milijardiniu apetitu ir fantazijomis. Bet iš patriarchų, ypač dešinėje, tikimasi visai ne to...
