Kalėdų stebuklas kviečia su tikėjimo nuostaba atpažinti dieviškąjį gailestingumą, atėjusį ieškoti ir šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių. Dievo gailestingumas suspindo tvarto ėdžiose, idant kiekvienam žmogui parodytų jo tikrąjį orumą, kuris spindi net ir po sunkiausių nuodėmių, klaidų, nusivylimų, nesėkmių šukėmis.
Tik supratę šią tikėjimo tiesą, mes pajėgsime Dievo įsikūnijimo slėpinį švęsti ne kaip metinę dekoracijų, gipsinių figūrėlių ir gausių vaišių šventę, bet kaip tikrovę, kuri paliečia kiekvieno mūsų gyvenimą kaskart atverdama beribio Dievo gailestingumo ir meilės lobius, Šventosios Nakties homilijoje pabrėžė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkikatedroje aukojęs Piemenėlių šv. Mišias.
„Šiuos metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais, kad padėtų jums suvokti esminę krikščionybės Žinią: Dievas besąlygiškai myli žmogų ir, trokšdamas jam gero, ragina atsižadėti blogio, priimti Jo meilę ir dalytis ja su kitais. (...) Tėvas mums dovanoja savo Sūnų, savosios Širdies, pertekusios kiekvienam mūsų meile ir gailestingumu slėpinį. Bejėgio Kūdikio verksmas ir bežodis Kristaus riksmas ant kryžiaus apreiškia mums Emanuelį – Dievą atėjusį pasilikti su mumis.
Kartais mes norime Dievą paversti pasakų burtininku, kuris pamojęs lazdele patenkina mūsų norus, užgaidas, už mus išsprendžia problemas, įveikia mūsų sunkumus. Jo buvimas nepanaikina mūsų žemiškų bėdų, neužbaigia krizių, neduoda atsakymų į visus mūsų klausimus, tačiau Jis suteikia daug daugiau – savo gyvenimą ir buvimą tarp mūsų kaip tiesos ir gėrio galutinės pergalės viltį.
Nuo tvarto iki kryžiaus Dievo silpnumas, tyla, meilė bei pasitikėjimas žmogumi ir yra toji galia, kuri sutriuškina mūsų pastangas pasidaryti Dievą mums patogų, pritariantį mūsų tiesai bei kuriantį saugumą. Jeigu norime sutikti gyvąjį Dievą, turime atsisakyti pretenzijų nusipelnyti Jo palankumą savo išdidžiu teisuoliškumu bei nuopelnais, turime gyventi nuolankiai bei paprastai, savo žmogiškus veiksmus grįsti Jo dovanota meile, gerumu ir gailestingumu.
Tai bus mūsų atsakas į Kūrėjo suteiktą galią mylėti ir tarnauti, kurti tarpusavio supratimu, solidarumu ir gailestingumu grindžiamą bendrystę, kurią Evangelija vadina Kristaus karalyste. Dievas, prabilęs žmogaus lūpomis, moko mus vienintelės bendros kalbos, kurią supranta kiekvienas žmogus, kad ir kokia kalba jis šnekėtų, kad ir kokiai rasei, tautai, visuomenei ar socialiniam sluoksniui priklausytų. Ta kalba – Meilės kalba, kuri yra pirmoji ir svarbiausioji Dievo dovana, patvirtinta Kristaus gimimu, visu Jo gyvenimu, mirtimi bei prisikėlimu.
Tai kalba visuotinės Bažnyčios, kuri nors ir netobulai, tačiau bando ja gyventi ir jos mokyti visus savo vaikus. Bažnyčia turi išminties, padedančios išmokyti šios kalbos pradmenų, tačiau tik nuo kiekvieno mūsų pastangų ir apsisprendimo priklausys, ar ši kalba įsiskverbs į mūsų gyvenimą, veiksmus, apsisprendimus, nutvieksdama juos viltimi, kurios taip skausmingai ieško šių dienų žmogus.
Gailestingasis tvarto ir kryžiaus Dievas, nepriklausantis nuo mūsų teisuoliškų ambicijų, programų, lozungų bei ginčų, gali būti pažintas kaip Dievas, esantis mums visiems: saviems ir svetimiems, atstumtiems ir tiems, kurie ne tokie, kaip mes. Dievas taip pamilo pasaulį (Jn 3,16). Ne vieną kurią nors grupę, daugumos sąjūdį, ištikimųjų bendruomenę, bet pasaulį. Jis perkopia per absoliutaus teisumo iliuzijas, kurios drumsčia ir iškreipia žmonių santykius, ateidamas nuolankus, mažas, pilnas pasitikėjimo, švelnumo ir beribio gailestingumo, pasiruošęs priglausti prie savo mylinčios širdies atgailos ašaromis apsipylusį nusidėjėlį, pamestą vaiką, nurašytą ligonį, maištaujantį ateistą.
Toks Dievas atrandamas tyliai ir palengva, nes Sūnus mums dovanojamas labai slėpiningu būdu. Žmogus tarsi pamažu vis giliau įvedamas į Dievo–Žmogaus slėpinį, atskleidžiamą tiems, kurių tikėjimas, kaip mažų piemenėlių ar neramių širdžių Išminčių, nebijo leistis ieškoti Dievo nežinomu, bet dangaus šviesos nutviekstu keliu. Ši kelionė nėra lengva. Dažnai susitikimas su Dievu įvyksta tuomet, kai žmogus išnaudoja visas kitas galimybes, kai sužeista širdimi ir išbarstytu gyvenimu atsiduria vietoje, panašioje į tvartą. Kokia laimė, kad Dievas nesibodi nešvarių vietų ir pirmas ateina ten, kur paprastai žmogus vengia užsukti!
Jei norite sutikti Jėzų, nebijokite leistis į tikėjimo kelionę vedami vilties. Kalėdinėje istorijoje matome žmones, atnešančius Gimusiajam dovanų. Tačiau iš tiesų Dievas siūlo savo dangiškas dovanas mums. Ar leisime Jam dovanoti tai, ko taip trokšta kiekvieno mūsų širdis ir ką Jis pats nori mums duoti? Ar norime priimti Jo Meilę ir Gailestingumą, kurį Dievas atneša gydyti sužeistai žmogaus širdžiai?
Dievo gailestingumas yra vaistas, kuris vienintelis gali išgydyti neapykantos, susvetimėjimo, susiskaldymo, nevilties ir kitų nuodėmių padarytas žaizdas. Tokia yra Šventosios Nakties prasmė: ar nori? Nuoširdžiai atsakykime į šį klausimą, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimas. Tik drauge su Motina Marija ištarę: Taip, Viešpatie! – susitiksime su savuoju Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, kuris širdyje įžiebs tikrąją Kalėdų šviesą.
Tiems, kurie išdrįsta priimti Gelbėtoją į savąjį gyvenimą, Jis uždega širdis meile. Dievo meilė mumyse tampa tikra tik tuomet, kai patikrinama meile artimui. Kalėdų švenčių metu priimta dovanoti dovanas, aukoti aukas neturtingiesiems. Tegul šie metai tampa ištisomis Kalėdomis, o mūsų dovanos tebus materialios ir ne tik. Kasdienis jautrumas, įsiklausymas, geras žodis, atjauta, kantrumas ir pagalba tepasiekia kiekvieną, kuris yra arti mūsų.
Kiekvieną, kurį sutinkame darbe, gatvėje, parduotuvėje, autobuse ar kitoje vietoje. Juk geras žodis, šypsena, draugiškas gestas nieko nekainuoja. Jų neriboja jokios krizės. Šių turtų apsčiai turi kiekvienas žmogus, net ir didžiausias vargšas. Tačiau tai yra karališkos dovanos, kurios pagiežos šalčio ir abejingumo nakties sukaustytą žemę gali paversti saulėta ir šviesia Dievo meilės karalyste. Būkime dosnūs meile ir gailestingumu, kuriuos šiąnakt dovanoja mums Dangus„, – kviečia Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
