Lietuva jau 20 metų kuria savo socialinę-ekonominę sistemą. Tačiau ar pasisekė jai suformuoti efektyvų socialinį modelį, klausimas lieka atviras. Tie, kurie bandė į jį atsakyti, dažniausiai laikosi neigiamos pozicijos, nes pagal daugelį socialinių rodiklių, kaip socialinės raidos indeksą, skurdo lygį, socialinės nelygybės laipsnį, amžiaus, ypač vyrų amžiaus trukmę, socialinių išmokų dydžius ir kitus Lietuva pasauliniame kontekste užima labai jau vidutinę vietą, o Europos Sąjungoje ryškiau lenkia tik Bulgariją ir Rumuniją. Daugelį vietų ji dalinasi kartu su Latvija.
Paskutinės ekonominės krizės pasekoje Lietuvą pagal socialinius-ekonominius rodiklius aplenkė Lenkija ir Estija (kuri pirmavo jau ir prieš krizę), o pagal kai kuriuos rodiklius, pvz. BVP dydį, Lietuvą pasivijo ir Rusija. Jeigu iki ekonominės krizės buvo kalbama, kad Lietuva pagal ekonominius rodilius yra “vienas iš Baltijos tigrų”, tai niekada per 20 atkurtos nepriklausomybės metų apie ją nebuvo kalbama kaip “Baltijos tigrą” socialine prasme. Tikrai paradoksali situacija, kad Estija, sukūrusi žymiai liberalesnį negu Lietuva ekonominį modelį, pagal daugelį socialinių rodiklių, kaip, pvz., socialinių išmokų dydį ar skurdo lygį prieš Lietuvą pirmauja. Peršasi išvada, kad tiek ekonominio, tiek ir socialinio teisingumo Estijoje yra daugiau negu Lietuvoje. Galima pabrėžti, kad ir administracinio teisingumo, nes Estija pirmauja prieš Lietuvą pagal viešojo administravimo efektyvumą, skaidrumą ir korupcijos lygį. Kyla natūralus klausimas, kodėl 1990 metais, kai buvo atkurta Baltijos šalių nepriklausomybė ir Estija su Lietuva buvo vienodame išsivystymo lygyje, po to mes tapome atsiliekančia valstybe? Lietuva, formaliai turėdama korporatyvinį-bismarkinį socialinės apsaugos modelį, pagal dekomodifikacijos lygį jau 1997-2000 metais stovėjo liberalių anglo-saksiškų šalių lygyje. Jeigu pridursime vėliau įkurtus privačius pensijų fondus ir pokyčius socialinės paramos socialinių paslaugų administravime, kai buvo bandomi įvesti privatūs Naujosios viešosios vadybos principai suteikiant paslaugas, tai tampa aišku, kad Lietuvos socialinis modelis iš lėto dreifuoja liberalaus-marginalinio modelio kryptimi. Paskutinė 2008-2010 metų ekonominė krizė tik pagreitino liberalizacijos socialinėje apsaugoje mastą. Ir nors dalis įmokų į privačius pensijų fondus buvo pristabdytos ir motinos vis dar džiaugiasi gerai apmokamomis motinystės atostogomis, senatvės ir kitų išmokų sumažinimas ir kvalifikacinių sąlygų joms gauti apsunkinimas kartu su nevyriausybinių ir privačių organizacijų labdaros bei kitos socialinės paramos sumažėjimu, leidžia teigti, kad Lietuva 2010 metais tapo viena iš labiausiai atsiliekančių socialine prasme valstybių Europoje. Jeigu pridurtume atgyvenusią protekcionistinę papildomų (specialių) pensijų ir rentų sistemą, kuri Lietuvoje nepriklausomybės metais tik plėtėsi, tai socialinės sanglaudos, solidarumo ir socialinės lygybės prasme, kurios yra didžiausios socialdemokratinės vertybės, Lietuva kaip niekada toli atsidūrė nuo savo kaimynių – Šiaurės šalių modelio, kurio svarbią dalį visada sudarė universalios, nuo socialinės pilietybės teisės priklausančios išmokos ir socialinės paslaugos. XXI amžiaus pradžioje Lietuva ne tik neturi kiek žymesnių socialinių pasiekimų, bet prarado ir sunkiai iškovotus ekonominius pasiekimus, kai 2009 metais jos BVP krito 15 proc., o 2010 metų pradžioje bedarbių skaičius pasiekė 300 tūkst.
Vienas iš galimų Lietuvos atsilikimo atsakymų variantų slypi ne tik pačioje ekonominio gyvenimo organizavimo, bet ir socialinio administravimo kokybėje. Tradiciškai socialinę sritį iš politinių partijų labiausiai turėtų ginti socialdemokratinio tipo partijos. Bet per didžiąją 20-mečio dalį Lietuvą valdžiusios LDDP ir LSDP nesugebėjo sutelkti tautos socialinio solidarumo, socialinės sanglaudos ir socialinės atskirties mažinimo kryptimi. Socialdemokratų partijos vardu pasivadinusi LSDP beveik visą buvimo valdžioje laiką fragmentavo, skaldė ir marginalizavo visuomenę. Iš globalizacijos Lietuvoje laimėjo tik emigravusieji ir neskaitlingi ūkio subjektai Lietuvoje, kurie pasinaudojo Europos Sąjungos parama bei tos asmenų grupės, kurios išėjo į tiesioginius ekonominius, socialinius ir kultūrinius ryšius su užsienio šalimis. Žymiai didesnė visuomenės dalis liko pralaimėtojų padėtyje, kurią nulėmė taip vadinamosios “glokalizacijos” įsigalėjimas, kai dalis visuomenės liko nepritapusi dėl pajamų, išsilavinimo, amžiaus, neįgalumo ir kitų priežasčių. Iš esmės Lietuvos socialdemokratų partija apsiribojo stambaus kapitalo interesų palaikymu, savos oligarchijos versle, žiniasklaidoje ir mokslo pasaulyje skatinimu. Faktiškai Lietuvos socialdemokratų partija pagal savo ekonominę ir socialinę politiką užėmė rinkos fundamentalizmo pozicijas, kurios kartais buvo švelnesnės ir priminė liberalių partijų politiką, o kartais buvo atvirai libertaristinės ir atitiko Lietuvos laisvosios rinkos instituto pozicijas.
Lietuvoje formaliai buvo sukurta valstybinio ir privataus socialinio draudimo sistema bei valstybinė ir privati socialinės paramos sistema. Valstybinę socialinio draudimo sistemą, kuri gyventojus draudė einamųjų įmokų-išmokų principu nuo tradicinių socialinių rizikų, kaip senatvės, neįgalumo, ligų, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų darbe atveju, 2003 metais papildė savanoriška privačių pensijų fondų sistema, kurią pasirinkus, dalis Sodros tarifo įmokų buvo privaloma tvarka pervedama privatiems pensijų fondams. Faktiškai tai buvo valstybės dotacija privačiam verslui, kuri padidino jau ir taip aukštą Lietuvoje komodifikacijos (suprekinimo) laipsnį socialinėje sferoje. Dekomodifikacijos laipsnis (t.y. valstybinių išmokų dydis, kvalifikacinių sąlygų gauti išmokoms lengvumas) parodo, koks socialinis modelis šalyje – liberalus, korporatyvinis ar socialdemokratinis yra sukurtas.
Kaip vėžys šalį graužia ir didelis emigracijos lygis, kai per metus netenkame Šilutės dydžio gyventojų dalies. Pažymėtina, kad Estija ir krizės metais nesiskundžia bent kiek didesne emigracija, o estai išlieka viena iš sėsliausių tautų pasaulyje.
Atsakomybę už tokią blogą socialinę situaciją Lietuvoje turi prisiimti ne tik ją valdžiusios ir valdančios konservatorių bei liberalų partijos, bet ir ilgą laiką valdžiusios Lietuvos socialdemokratų bei socialliberalų partijos. Faktiškai šalyje susiformavo elitistinė klientelistinė oligarchinė valdžia, kuri nejaučia atsakomybės už Lietuvoje gyvenančius žmones. Todėl bet kokie nauji bandymai iš naujesnių socialdemokratinio tipo jėgų, kartu su nevyriausybinių organizacijų veikla, galėtų išjudinti šalį iš “mirties taško”. Ar Lietuvos socialdemokratų sąjunga yra tam pasirengusi?
Arvydas Guogis, MRU Viešojo administravimo katedros docentas, Socialdemokratinės minties instituto visuomeninis ekspertas
