1989-ųjų rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo metines, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyva 600 kilometrų žmonių rankų grandinė. Manoma, kad gyvą žmonių grandinę sudarė apie 2 milijonus žmonių, iš jų net vienas milijonas buvo lietuvių. Pasak Baltijos kelio akcijos organizatorių, ši istorinė data dabar nepelnytai pamirštama.
Pasigenda dėmesio
Vienas iš Baltijos kelio organizatorių Arūnas Grumadas teigė, kad praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo Baltijos kelio akcijos, jis pasigenda dėmesio šiam įvykiui: „Kuo labiau mes tolstame nuo to meto, kai Lietuva tapo nepriklausoma respublika, tuo mažiau prisimename, bent jau oficialiai, kaip visa tai įvyko, ir apskritai baigiame pamiršti, kad ne visada Lietuva buvo nepriklausoma.“
Šiemet Baltijos kelio akcijai – 23-eji. Pasak A.Grumado, pirmas rimtesnis šios istorinės datos minėjimas buvo suorganizuotas, prisimenant Baltijos kelio 15 metų jubiliejų 2004-aisiais. „Tada suvažiavo tie žmonės ar jų atstovai, kurie dalyvavo Baltijos kelyje. Nuvažiuotas visas atstumas, 1989-aisiais sujungęs tris Baltijos šalių sostines, ir per žmonių rankas pernešta gėlių puokštė iki pat Latvijos pasienio, kur atvažiavo Latvijos prezidentė, tačiau iš Lietuvos tebuvo Seimo Pirmininko pavaduotojas, ir tai rodo mūsų šalies valdžios požiūrį į šį įvykį. Vienintelis ryškesnis buvo Baltijos kelio dvidešimtmečio minėjimas“, – apgailestaudamas pasakojo vienas iš Baltijos kelio organizatorių. „Jei norime, kad Lietuvos gyventojai neišsilakstytų į visas puses, privalome turėti kažkokią vertybių skalę. Todėl priminti, nuo ko ir kaip viskas prasidėjo, yra labai svarbu“, – teigė A.Grumadas.
Dalyvavo visi
„Man, kaip vienam iš Baltijos kelio organizatorių, yra žinoma daugybė faktų, kaip viskas buvo iš tikrųjų ir kaip viskas vyko. Tai buvo pirmas didelis referendumas“, – prisiminęs 1989-ųjų rugpjūtį kalbėjo A.Grumadas.
Pasak jo, tai buvo referendumas sau, kad parodytume, ko trokštame. „Kai visi žmonės atsidūrė vienoje vietoje, tapo aišku, kad laisvės troškimas nebuvo vieno žmogaus noras. Nesijautei vienišas. Jauteisi būryje. Tai buvo signalas išorei, kad lietuviai ir broliai latviai bei estai siekia to paties ir juos lanko tos pačios mintys: jie nenorėjo, kad priespauda toliau tęstųsi. Buvo begalinis noras tapti nepriklausomomis valstybėmis. Tai buvo pagrindinis signalas visam pasauliui. Vien tik paskelbti nepriklausomybę yra viena, tačiau visai kas kita, kad šis siekis yra pagrįstas, jog tai nėra išsišokimas, o visos tautos noras“, – apie Baltijos kelio dvasią pasakojo A. Grumadas.
Pašnekovas teigė, kad 1989-aisiais Baltijos kelyje stengėsi dalyvauti visi, kas tik galėjo. „Turiu išsaugojęs visus skaičius, kiek žmonių buvo, kiek važiavo. Visi tie skaičiai teisingi. Tada Lietuvoje nebuvo mobiliojo ryšio, nebuvo tiek daug automobilių ir ne visi fiziškai galėjo dalyvauti Baltijos kelyje“, – prisiminė A.Grumadas.
Pasak jo, yra išlikę įrodymų, kad žmonės surengdavo savotiškus rinkimus ir paskirdavo tuos, kurie galės vykti į Baltijos kelio akciją. „Pavyzdžiui, Adutiškyje, miestelyje netoli Baltarusijos sienos, buvo vienas autobusas, tad žmonės išrinko, kurie važiuos ir prisijungs prie gyvos žmonių grandinės, o kiti pasiliko miestelyje ir tuo pat metu, kaip ir dauguma, susiėmė rankomis. Tokie dalykai vyko visoje Lietuvoje“, – pasakojo Baltijos kelio organizatorius. Todėl, pasak jo, tokių dalykų pamiršti neturime teisės, ypač reikėtų priminti sau ir kitiems, kad šią datą reikia minėti kaip vieną iš svarbiausių naujoje Lietuvos istorijoje.
Vienybės dvasia
Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė taip pat pritarė, kad Baltijos kelio idėja dabar yra kiek nuošalyje, nors Baltijos kelias buvo labai svarbus momentas, kai susivienijo visa Lietuva ir pasiekė norimą rezultatą. „Dabar yra savotiškos rinkimų išvakarės ir labai norėtųsi, kad rugpjūčio 23-iąją lietuvių tauta suprastų savo funkcijas bei pareigą ateiti į rinkimus. Reikia suvokti, kad aktyvus piliečių dalyvavimas rinkimuose pirmiausia yra pilietinė jų pareiga“, – teigė B.Valionytė.
Anot jos, lietuviams dabar, kaip niekada anksčiau, reikia gyventi Baltijos kelio dvasia, nes tik ši dvasia palaiko ir vienija mūsų tautą, o kartu yra ir nesenas istorijos pavyzdys, kai visi vieningai atkūrėme savo valstybę, kuri, kai kurių manymu, jau buvo ištrinta iš pasaulio žemėlapio. „Baltijos kelio dvasia yra ypač svarbi kiekvienam iš mūsų ir ją privalome puoselėti, nesvarbu, ar esame partiniai, ar nepartiniai, ar apskritai abejingi politinėms jėgoms. Vienas dalykas yra aiškus – Baltijos kelio dvasia turi pažadinti tą abejingą lietuvį, kad jis nubustų ir suprastų savo pareigą. Niurzgėti ant valdžios, būti nepakančiam, piktam ir abejingam teigiant, kad niekas nuo manęs nepriklauso, yra visiška netiesa, nes nuo kiekvieno iš mūsų priklauso labai daug, jei esame aktyvūs ir ateiname pasakyti, ką galvojame“, – kalbėjo Signatarų klubo prezidentė.
Pasak jos, reikia suvokti ir kitą dalyką. „Jei tokių niurzglių mūsų tautoje yra daug, į rinkimus ateina labai nedaug piliečių. Nereikėtų kalbėti apie tai, kad Lietuvoje niekas nesikeičia. Lietuvoje niekas ir nesikeis, jei dauguma mūsų piliečių bus neaktyvūs. Norėčiau, kad Baltijos kelio dvasią pajustų kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus, kad jis prisimintų dvasią, buvusią Baltijos kelyje. Tada buvo juntama vienybė, supratimas ir atsakomybė už valstybę bei tautos likimą. Šie klausimai ir šūkiai dabar vėl yra labai aktualūs, nors šalis yra NATO ir ES narė. Baltijos kelio dvasia mus turėtų jungti ir nuolat lydėti“, – savo požiūrį dėstė B.Valionytė.
Signatarų klubo prezidentė tvirtino, kad Lietuvai yra brukamas nevisavertiškumo kompleksas, kad esame maža valstybė, kad mūsų nedaug, tačiau turime būti stiprūs ne skaičiumi, o dvasia. „Stiprinkime ir gryninkime mūsų tautos dvasią, skatinkime, kad ji būtų kiek įmanoma skaidresnė, stipresnė, nes tik stipri dvasia padės išgyventi šiame mažame žemės lopinėlyje. „Kova už išlikimą pasaulio tautų mėsmalėje vyksta kiekvieną sekundę, o laikas bėga, deja, ne mūsų naudai“, – apibendrino B.Valionytė.
M. Eidukonis
