Socialdemokratai ne kartą bandė įvesti progresinių mokesčių sistemą, kuri turėtų padėti sumažinti socialinę atskirtį. Paskutinį kartą progresinių mokesčių sistemos projektas Seime atmestas 2010-aisiais svarstant biudžeto projektą, tačiau rankų nenuleidome ir šios minties neatsisakome, nors diskusijos šiuo klausimu viešojoje erdvėje aštrėja.
Pagalba mažiausias pajamas gaunantiesiems neskriaudžiant viduriniosios klasės
Vis dažniau prabylama apie tai, kad progresiniai mokesčiai duotų žalos. Tačiau užuot pateikę tvirtų argumentų, šios mokesčių sistemos priešininkai ima vardinti Skandinavų šalių gyventojų, kur ši sistema sėkmingai gyvuoja, ir mūsų – lietuvių mentaliteto skirtumus. Neretai abejojama, ar iš tiesų ši gyventojų pajamų mokesčių sistema sutvirtintų mažiausias pajamas gaunančiųjų pagrindą po kojomis. Baiminamasi ir dėl viduriniosios klasės, kuri Lietuvoje dar tik vystosi. Remiantis Vakarų patirtimi, gyventojai socialiai skirstomi į žemutinį, tarpinį, vidurinį ir aukštutinį sluoksnius. Tyrimai parodė, kad 2000-aisiais daugiausiai – 48 proc. gyventojų pateko į tarpinį sluoksnį, tuo tarpu viduriniajai klasei priklausė tik 21 proc., žemutiniams sluoksniui – 22 proc. Situacija Lietuvoje per 11 metų nelabai tepasikeitė, tad nustatant progresinių mokesčių tarifų dydžius vertėtų atsižvelgti į tai, kad ši besikuriančioji klasė nebūtų nuskriausta.
Tautiečiai kaltinami prastu požiūriu
Be abejonės progresinių mokesčių tikslas – pagerinti mažiausiais pajams gaunančiųjų socialinę ir ekonominę padėtį. Nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie mano, jog progresyvūs mokesčiai tinkami tik Skandinavijos šalyse todėl, kad jų žmonių požiūris kitoks – socialiai atsakingas. Taip, lietuviai linkę ieškoti būdų, kaip apeiti įstatymus, kaip sumokėti mažiau, bet būtina suvokti tokio požiūrio priežastį ir bandyti jį pakeisti. Gal taip yra todėl, kad pragyvenimo lygis šalyje yra žemas? Nedidelės pajamos, mažos galimybės rasti kitokį – geriau apmokamą darbą skatina žmogų suktis iš esamos padėties, išgyventi, paminant įstatymus. Manau, įsigalėjus naujai – progresinių mokesčių sistemai – situacija pagerėtų.
Nerimą kelia kitokia nuomonė – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad situaciją pagerintų pajamų tarifo dydis, priklausantis ne nuo pajamų dydžio, bet nuo šeimoje ar asmens auginamų vaikų skaičiaus. Ši mintis duoda pagrindo manyti, kad Lietuvoje skurdžiai gyvena tik vaikus auginančios šeimos, tačiau taip nėra. Centus skaičiuoja ir vieniši asmenys, neturintys vaikų, ir tie, kurie jau užaugino vaikus. Taigi įvedus gerbiamo N.Mačiulio pasiūlytą sistemą – ji neapimtų visų socialinių grupių, kurioms šiandien didžiausias galvos skausmas, kaip sumokėti už komunalines paslaugas ar nusipirkti maisto – kaip išgyventi.
Pajamų mokesčio tarifas neturėtų didėti vaikų neturintiems asmenims
Noriu priminti, kad šiandien Lietuvoje egzistuoja neapmokestinamas pajamų dydis – jis atlieka šią funkciją, apie kurią kalbėjo gerbiamas N.Mačiulis. Sutinku, kad šeimos skatinimo politikai jis neturi didelės įtakos, tačiau šį dydį galima būtų koreguoti atsižvelgiant į ekonominę šalies padėtį. Tai – jau kitas klausimas.
Vienokio pajamų tarifo taikymas du vaikus auginantiesiems, mažesnio tarifo taikymas tris ir daugiau vaikus auginančioms šeimoms ar asmenims neišspręstų socialinės atskirties problemos. Ir štai kodėl taip manau: socialdemokratai gerbia daugiavaikes šeimas, skatina lietuvių pasirinkimą auginti daugiau vaikų, tačiau daugelis su manim sutiks, jog tvarkingos, socialiai atsakingos, vaikais besirūpinančios šeimos būtų nuskriaustos asocialių šeimų atžvilgiu. Yra Lietuvoje asocialių asmenų, kurie gauna nedideles pajamas, gimdo vaikus vieną po kito, tačiau jų neprižiūri. Lietuvoje žinoma atvejų, kai šeimoje auga šeši ar daugiau vaikų – pametinukų, kuriais tėvai visai nesirūpina, o gimdoma tik todėl, kad būtų gaunamos išmokos. Gal vienas iš tėvų ir turi darbą, tačiau atlyginimas išleidžiamas taurelei, o ne vaiko būtiniausioms reikmėms tenkinti. Taigi mažinti tokioms šeimoms pajamų mokestį būtų tolygu skatinimui nesirūpinti savo vaikais. Aš nekalbu apie šeimas, nuoširdžiai prižiūrinčias savo atžalas, kurios nors ir nedidelį biudžetą paskirsto taip, kad nenukentėtų vaikai.
Be to, yra šeimų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali susilaukti vaikelio, nors ir labai to norėtų. Kodėl jos turėtų dėl to mokėti didesnius mokesčius? Tai neteisinga jų atžvilgiu. Jei jau kalbame apie gyventojų socialinę ir ekonominę padėtį, apie socialinės atskirties mažinimą, tenka grįžti prie progresinių mokesčių sistemos. Išanalizavus visus už ir prieš, turi būti priimtas tinkamiausias sprendimas, leisiantis į biudžetą surinkti daugiau pajamų iš turtingesnių Lietuvos žmonių.
Naują požiūrį turime išauginti patys
Socialdemokratai visuomet skatino daugiau dėmesio skirti pačiam žmogui – pats laikas parodyti, kad tai nėra tik kalbos. Būtina skiepyti visuomenei atsakingumo jausmą, rūpestį vienas kitu. Liberalus požiūris į žmogų šiandien davė daugiau žalos – vieni skursta, kiti klesti, tačiau klestintieji nebemato skurstančiųjų, neištiesia pagalbos rankos – mat bijoma, kad lietuvis pripras prie gero, nebus skatinamas dirbti ir užsidirbti. Ne veltui sakoma, nelaimė būna dvejopa: sava bėda ir kito sėkmė. Gal laikas keisti požiūrį patiems ir savo tautos žmonėse pabandyti įžvelgti potencialą? Progresiniai mokesčiai galėtų suteikti galimybę atsispirti ir pakilti tiems, kam šiandien gyvenimas atrodo tarsi dumblu apsitraukęs dugnas.
Algirdas Butkevičius, LSDP pirmininkas
