Kuo labiau Prezidentė Dalia Grybauskaitė stengiasi suartinti Lietuvą ir Baltarusiją, spausdama ranką paskutiniam Europos valstybės diktatoriui, tuo labiau ryškėja kaimynės ir mūsų šalies valdančiųjų veiksmų panašumai. Guodžia tai, kad apsieinama be smurto, tačiau panašu, kad jei tik konservatoriai galėtų, tai apribotų žodžio laisvę. Tai verčia pasvarstyti, ar tik šalies demokratija nesuka regreso keliu.
Po gruodžio 19 d. Baltarusijoje vykusių Prezidento rinkimų, netyla diskusijos dėl protesto akcijų ir opozicijos aktyvistų suėmimo. Smurto proveržis nustebino, nes Lietuvos žmonėms Prezidentė bandė įpiršti naują Aleksandro Lukašenkos portretą. Nedemokratiškus veiksmus D.Grybauskaitė kritikavo itin švelniai, o tai jai nebūdinga. Maža to, dabar Prezidentė pareiškė, kad „Europos Sąjunga, siekdama Baltarusijos demokratėjimo, išbandė įvairias bendradarbiavimo ir poveikio priemones Baltarusijos atžvilgiu. Deja, tos priemonės, kurios skatino šios šalies piliečių izoliaciją, nepasiteisino. Todėl būtina ieškoti naujų bendravimo būdų su Baltarusija“. Jos nuomone, Europa A.Lukašenką išmokys demokratijos, palengvinusi daugumos Baltarusijos piliečių judėjimą, ir tuo pačiu jų kontaktus su ES piliečiais. Vargu, ar Baltarusijos advokatės vaidmuo patiks ES šalims, juk demokratinės šalys demokratijos nevaidina, bet ja gyvena. Paklausite, kuo čia Lietuvos ir Baltarusijos valdančiųjų veiksmai panašūs. Ogi bandymu užčiaupti opoziciją. Laimė, Lietuvoje nesiimama lazdų, tačiau diktatoriškas tonas tampa būdingas ne tik mūsų šalies Prezidentei, bet ir kai kuriems valdančiųjų atstovams. Ir, jei prie šalies vadovės retorikos jau esame pripratę, tai konservatorių krikščionių demokratų tonas, siekiant užkirsti kelią opozicijos nuomonei, tikrai stebina yra mažų mažiausiai nemandagus ir nedemokratiškas.
Tikrasis konservatorių veidas pasirodo tuomet, kai jiems oponuoja ir jų veiksmus ima kritikuoti opozicija. Tarsi paskutiniojo Europos diktatoriaus mokinys J.Razma nesigėdi akivaizdaus troškimo apriboti opozicijos žodį. Žurnalisto Tomo Čyvo straipsnyje kritikos strėlės Prezidentei D.Grybauskaitei buvo sulaikytos konservatorių frakcijos seniūno J.Razmos, kuris kirto, kad „opozicijai derėtų užsičiaupti“. Štai Jums ir demokratija.
Liepti užsičiaupti opozicijai yra viena – bet užčiaupti visuomenę – kas kita. Nors panašu, kad ir šis žingsnis valdantiesiems nėra gėdingas. Tik noriu priminti, kad net ir negalėdama garsiai pareikšti savo nepasitenkinimo, visuomenė jį pademonstruos per artėjančius rinkimus.
Visai neseniai profsąjungos pareiškė norą mitinguoti, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė, kurios meras – konservatorių atstovas, nedavė leidimo. Garsiai išreikšti savo nepasitenkinimo profsąjungoms neleidžiama, bet žmonėms akis bandoma muilinti kalbomis apie naują nacionalinį susitarimą. Nors patirtis rodo, kad Nacionalinis susitarimas – tikra viešųjų ryšių akcija, bet ne dokumentas, kuriuo remiantis abi pusės laikosi duoto žodžio. Ankstesnis nacionalinis susitarimas nutildė kai kurias visuomenės grupes, bet tai buvo palanku tik patiems valdantiesiems – žmonės jais trumpam patikėjo. Idilė truko neilgai. Pamačiusios, kad Vyriausybė nevykdo visų savo įsipareigojimų, įvairios socialinės grupės, sambūriai, organizacijos prarado viltį ir šiandien jau viešai abejoja, ar verta dar kartą veltis į absurdu dvelkiantį „Nacionalinį susitarimą“.
Užuot stiprinusi kovą su šešėliu, neapgalvotomis priemonėmis Vyriausybė tik paskatino šešėlio augimą. Žadėta lanksčiau reglamentuoti verslo sąlygas, skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą. O iš tiesų biurokratinės kliūtys verslui tik dar labiau išsikerojo. Bankai sugebėjo išdalinti kreditų tik už 50 mln. litų. Šis faktas demonstruoja visišką Lietuvos Vyriausybės bejėgiškumą ir priklausomybę nuo bankų. Dabar jau žadama neišdalintus pinigus perskirstyti. Tačiau, kaip tai bus padaryta? Kodėl nė piršto nejudinta anksčiau? Ko laukė Ūkio Ministras? Ir jei jis kalba apie gerėjančią ūkio situaciją, o Andrius Kubilius apie mažėjančias bedarbių gretas, tai dar nereiškia, kad taip yra iš tiesų. Juk kiaulė netgi pakaustyta auksinėmis pasagomis nebus panaši į arklį. Turiu galvoje realią šalies situaciją, kurią labiausiai atspindi rajonuose ir miestuose išaugusių paramos prašančių žmonių skaičius, emigruojanti tauta.
Grįžkime prie demokratijos. Nors šalyje kalbama apie demokratijos pagrindus, mokome jos savo kaimynus, tačiau iš tiesų daugiau liežuviu malama, negu konkrečiais veiksmais rodoma. Reiškia, kad Lietuvoje šiandien geras šūkis nugali gerą sprendimą. Ar situacija keisis? Manau, kad galėtų, jei tik valdantieji ar net pati šalies vadovė parodytų pavyzdį. Turime išmokti vieni kitus išgirsti, ir suvaldyti šalyje kylantį nepasitenkinimą ne piktais žodžiais ar draudimais, bet racionaliais, naudingais visuomenei ir argumentuotais sprendimais.
