Kai kam Socialdemokratų partijos lyderio linijoje pritrūksta dramatiško romano, kokiu garsėjo Algirdas Brazauskas, kai kam – juodojo diržo, kokiu didžiuojasi prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Tretiems politiko elgsenoje per daug smetoniškų štrichų. O Algirdas Butkevičius, nesidairydamas nei į vienus, nei į kitus, priešingai bet kokiai logikai ir politikos kasdienybei, teigia nuoširdumą, tiki, kad šis kaip ir padorumas gali išlikti nelygioje kovoje net tada, kai į darbą paleidžiamos juodosios technologijos. Išgyvenęs didžiausią tragediją – prieš dvejus metus avarijoje netekęs sūnaus, išgyvenęs didžiulį džiaugsmą – šį mėnesį palydėjęs vienintelę dukterį prie altoriaus, išgyvenantis didelę meilę žmonai, trunkančią jau visus trisdešimt metų, sako, kad žmogiškumo ribos nėra nustatytos.
– Daugeliui politika ir nuoširdumas atrodo apskritai nesuderinami dalykai. Politikas galvoja viena, sako kita, palaiko viena, balsuoja priešingai...
– Kas jums sakė, kad politikai nėra nuoširdūs žmonės? Pavyzdžiui, mūsų partijoje nėra tokio kategoriško reikalavimo ir jeigu žmogus turi kitus įsitikinimus, jis gali nedalyvauti balsavime. Žinot, pasaulyje anksčiau į žodį “kompetencija" tilpo viskas: ir profesionalumas, ir patirtis, dabar kompetencija neįmanoma be elgesio kultūros, nuoširdumo. Kol to nebus, tol jokių rezultatų tas, kuris nėra nuoširdus, nepasieks. Būna, žmonės įgyja didelius jų kompetenciją pranokstančius įgaliojimus ir, norėdami save išreikšti, būti matomi, pradeda ne kurti, o kovoti. Taip jie pasmerkia save nesėkmei.
– Gal dėl to ir nesugebame būti tokie vieningi kaip krepšinyje?
– Manau, yra keletas priežasčių, kodėl mes vienas kito nemokame išgirsti. Tai priklauso nuo mūsų mentaliteto, nuo mūsų elgesio kultūros, nuo mūsų požiūrio į kitą asmenybę. Ir nuo kompetencijos, žinoma. Mums ir ne tik politikams reikia atsisakyti pykčio, neapykantos, pavydo ir baimės.
– Kalbate kaip Mahatma Gandis, kuris mirdamas, sako, paliko vien lazdą ir sandalus...
– Kiek turiu, man užtenka. Bet jis buvo tas, kuris suprato, kad šalis turi būti demokratiška. Jis vienas pirmųjų pareiškė, kad žmogus turi būti ir laisvas. Kūrėjas savo šalyje. Pripažino žmogiškumą be luomų skirstymo. Paskyrė tam savo gyvenimą.
– Kompetencijos nuosmukis pastebimas ne tik mūsų Seime, bet ir visame pasaulyje. Ar tai leistų manyti, kad mes vis daugiau apsimetinėjame ir užtat pasmerkti trypčioti vietoje?
– Mums reikia nuoširdumo, kuklumo, kompetencijos, pagarbos vienas kitam, kūrybiškumo. Mes turime kurti, bet ne kovoti. Kovodami vienas su kitu mes negalime būti vieningi, o kūrybiniame procese mums nereikia nei kovoti, nei gintis. Kai suprasime, kad turime eiti į priekį kurdami, ir išmoksime įvertinti geresnį pasiūlymą draugo, kaimyno, oponento, tada ir bus progresas. Man gaila klausyti pastaruoju metu kai kurių politologų kalbų televizijos diskusijose – kokias formuoja nuomones visuomenei patys liedami vien tik kritiką. Pamiršdami paprastą žmogiškumą, o kur žmogiškumo riba, nėra nustatyta.
– Imkimės jūsų biografijos. Ekonomikos mokslų daktarą, kurio disertacija sudomino net užsienio specialistus, būtų sunku apkaltinti kompetencijos stygiumi. Du kartus buvote ministras – finansų ir susisiekimo. Kompetencija leido dirbti, bet partija – ne. Galima sakyti, partijos interesai jus vertė elgtis nenuoširdžiai...
– Ne visai taip. Susisiekimo ministru išdirbau visą kadenciją, na, o iš Finansų ministerijos išėjau dėl to, kad turėjau savo nuomonę ir jos laikiausi. Fiskalinis deficitas tuo metu buvo nulinis ir mums jau reikėjo mažiau skolintis, sudaryti tam tikrą piniginį rezervą, bet tuo metu kai kurie veikėjai pareiškė: visos šalys skolinasi. Skolinasi, bet tose visose šalyse jau ekonomika susikūrusi, rizikos faktoriai kiti... Pasielgiau pagal sąžinę ir išėjau parodydamas, kad man ne kėdės svarbiausia. Mane įkalbinėjo atsiimti pareiškimą, gąsdino, kad liksiu politinis lavonas, bet kaip matot...
– Matau jus sveiką gyvą, bet tiek šiuo, tiek kitu atveju, nelaimėjus prezidento rinkimų, turbūt lieka kartėlio, kad jūsų profesionalumas nebuvo deramai įvertintas?
– Dėl rinkimų tiesiai pasakysiu, aš jau žinojau, kad nelaimėsiu, nes apie dabartinę prezidentę buvo sukurta opinija, kad ji turi laimėti. Stengiausi dalyvauti natūraliai parodydamas, kad rinkimų kampanijoje populizmas arba demagogija nereikalingi. Rinkimai yra labai gera politiko tobulėjimo mokykla. Prisimenu, žurnalistai Molėtų rajone sakė, kad esu smetoniškos dvasios ir kultūros politikas, galintis laimėti tik 16 proc. balsų. Nieko, sakiau, man vis tiek malonu.
–Ką reiškia „smetoniška dvasia“?
– Tai pagarba oponentui, diskusija be įžeidinėjimų, prisistatymas savo vizijomis ir programomis, kurių imsiesi, jeigu būsi išrinktas. Jokiu būdu tai ne pataikavimas kažkam, ne kūrimas to, ko nėra tavyje.
–Jūsų tinklalapyje skaičiau: be M.Gandžio, jums imponuoja Džonas Kenedis ir Vinstonas Čerčilis. Kuo?
– Dž.Kenedžio, pavyzdžiui, elgsena visuomenėje –niekas nėra pastebėjęs, kaip jis valgo priėmimuose, kaip jis išgeria alkoholio... Atsimenate, jis vienas pirmųjų paskelbė, kad juodaodžiai turi lankyti tuos pačius universitetus kaip ir baltaodžiai ir važinėti tais pačiais metro vagonais. Taip pareiškęs prieš rinkimus, šventai laikėsi duoto pažado, nors buvo nepaprastai sunku. V.Čerčilis imponuoja ramumu, mažakalbyste, įžvalgomis ir sprendimais, sukliudžiusiais vokiečiams užimti Didžiąją Britaniją. Jis sakė: mes esame britai ir jei viduje save įtikinsime, kad galime juos nugalėti, mes privalome nugalėti. Taip ir man atrodo.
–V.Čerčilį, pasak biografų, ginė beribis garbės troškimas. O jus?
– Didžiulis smalsumas ir noras įgyvendinti, jeigu įmanoma, tai, ką leidžia pareigos, ką viduje turiu sukaupęs. Neturiu tikslo stengtis užimti kuo aukštesnes pareigas. Kai kurie sako: nematome tavyje ugnelės. Turiu aš tos ugnies gana daug viduje, jeigu reikės, aš pakovosiu, bet neturiu tikslo bet kokia kaina būti prezidentas ir nuolat bėgioti į televiziją, į radiją, leisti laiką su žurnalistais. Reikės –būsiu, nereikės –nebūsiu, dėl to neišgyvenu. Kadaise aš net negalvojau apie politiką. Dirbau rajono vykdomajame, atgavus Nepriklausomybę buvau išrinktas į tarybą, tapau vienu iš rajono vadovų, dirbau, kol atvažiavo profesorius Aloyzas Sakalas. Pradėjome bendrauti, kalbėti apie politiką, jis man paliko gerą įspūdį ir iki šios dienos esame geri draugai. Pamačiau, kad man priimtinos tokios nuostatos kaip socialinis teisingumas, solidarumas, noras padėti kitam žmogui ir, aišku, teisingumo principas. Šis nuo vaikystės: jei pamatydavau, kad mokykloje, mano akimis, vyksta kas nors neteisinga, sakydavau viską, ką galvoju. Gal ir klysdamas, bet užsispirdavau, ir viskas, –skorpioniškumas tūno toli lentynėlėje, bet kai pabunda... Buvo tokių atvejų, kai gailėjausi dėl to prabudimo, galvojau, gal reikėjo ir patylėti, ir susilaikyti, ir nepasakyti, ir nepasielgti.
–Kokį užnugarį, kokį globėją turėjote karjeros kelyje?
– Jokio, aš iš savo artimųjų ir giminių daugiausiai esu pasiekęs. Drausmė vaikystėje buvo skiepijama ne per baimę, bet natūraliai, kad visi turi būti užsiėmę, visi turi dirbti savo darbą. Drausmė tokia: ryte žinai, kada turi atsikelti, vakare žinai, kokiu laiku turi būti namie, ir paklusdavau, nebent į sporto varžybas išvažiuodavau, nes buvau ir jaunių, ir jaunimo imtynių rinktinėje. Iš tų dienų liko punktualumo poreikis – nemėgstu pats vėluoti, nemėgstu ir vėluojančių.
–Gal darbas kiek apmalšino išgyvenimus dėl sūnaus?
– To sielvarto neišgyvensi niekada, tik gal, žinote, bėgant metams vis tiek stiprėji. Kai ištinka toksai smūgis, fizinė ir dvasinė būsena krenta žemyn, ji dabar, aišku, keičiasi, bet niekada nesusilygins su tuo, kas buvo iki to.
–Išleidus dukterį už vyro, jūsų namai visiškai ištuštėjo?
– Likau su žmona, bet dukra labai prisirišusi prie namų ir žentas tam neprieštarauja, dažnai būname drauge. Kai dar sūnus buvo gyvas, astrologė apie mūsų šeimą sakė: „Tokia surišta šeima“. Visada kartu. Nesame labai atviri, kad pas mus važiuotų, eitų, gal gyvenimo tempas toks, kad paskui norisi pabūti šeimoje. Dabar jau atostogaujame dviese su žmona, traukiame į kalnus, buvome Austrijoje, Šveicarijoje. Apsigyveni, ryte užsidedi kuprinę, patrauki kalnų link ir eini jais 5–7 valandas.
Danutė ŠEPETYTĖ
