Patikintas, kad garsūs istorikai A.Kasparavičius, A.P.Kasperavičius ir Z.Butkus yra linkę tikėti dokumento originalumu, A. Bumblauskas tik trumpam suabejoja. „Jeigu jau ekspertai sako, kad čia yra rimta, tai yra rimta... Bet aš sakau, čia yra juodraštis. Arba kad ir švarraštis, bet ne tai, ko mes ieškojome“, – laikosi savo istorikas.
Nesiekia pažeminti aktą radusio profesoriaus
A. Bumblausko teigimu, į visą situaciją žiūrima pernelyg primityviai. „Visi įsivaizduoja, kad archyvo dokumento suradimas, kaip grybo suradimas. Baikit, mielieji, čia ne grybavimas, čia reikia kompetencijas turėti. Ir atradus tokį dokumentą, iškelti padorius klausimus. Kodėl negirdžiu klausimo, kas ten per knyga? Kokioje knygoje yra tas dokumentas, kaip jis ten atsirado? Jokios analizės nėra“, – rūpinasi istorikas
Profesorius teigia jokiu būdu nenorintis pažeminti dokumentą atradusio profesoriaus Liudo Mažylio. „Dabar visi sako, kad niekinu profesorių Mažylį. Nu baikit, aš ne niekinu. Bet kaip gali kardiologas tapęs politologu atskirti, kokia čia problema? Kompetenciją reikia įrodyti, tam disertacijos ginamos. Su visa pagarba ponui Mažyliui... 20 straipsnių kaip kardiologas atspausdinęs, paskui tapo politologu. Mane stebina tokie profesiniai virsmai. Aš tikiu istorikais, kurie 30 metų važinėja po archyvus, kaip koks Zenonas Butkus, kuris yra atradęs, kaip Smetonienė ėmė kyšius iš Rusijos ambasados. Va tokiais aš tikiu“, – sako A. Bumblauskas.
Pražiūrėjo tai, kas po nosimi
Paklaustas, kodėl garsūs Lietuvos istorikai pražiopsojo svarbų dokumentą ir šis buvo atrastas tik dabar, A. Bumblauskas sako, kad tiesiog sunku suvokti. „Tikrai kyla klausimas, kodėl garbūs istorikai pražiūrėjo šitą dokumentą, o Mažylis atrado. Tarkim aš žinau, kad Vytautas Žalys puikiai išmano Vašingtono ir Londono archyvus.
Kokiu būdu čia Berlynas liko šone aš neįsivaizduoju. Čia tas atvejis, kai padėta per daug arti po nosimi, kad pamatytum. Nes juk kam buvo skirtas vasario 16 aktas? Visų pirma Vokietijai. Kodėl niekam tiek laiko nešovė į galvą pažiūrėti į jų archyvus? Juk tokiems dalykams nereikia pinigų. Dokumentas atrastas ne dėl to, kad milijoną pasiūlė. Tai buvo tik postūmis. Bet ne priežastis. Tokie tyrimai nėra prognozuojami. Moksle, o ypač archyvistikoje, velnias žino ką ir kur atrasi? Man šiek tiek keista, kad taip dar būna. Vienas milijoną pažadėjo, kitas iš karto dokumentą atrado“, – stebisi profesorius.
Ragina atiduoti žadėtą milijoną
A. Bumblauskas sako, kad įrodžius dokumento autentiškumą, verslininkas Darius Mockus turėtų laikytis žodžio ir sumokėti už radybas žadėtą milijoną. Bet abejoja, ar taip nutiks. „MG Balticas keičia dainos žodžius nuolat. Paaiškėjo, kad jei nebus atvežamas į Lietuvą, tai nemokės. Palaukit, kas čia vyksta?
Tai vėl, ką vadiname atradimu? Jei žmogus dūrė pirštu, kad tai yra dokumento atradimas, tai jam turi būti mokama. Ir viskas“, – profesoriaus Mažylio teisę į pinigus gina A. Bumblauskas.
Dėl originalumo abejoja
Tačiau dėl paties dokumento autentiškumo istorikas dar ragina rimtai pasukti galvas. „Duok Dieve, kad čia originalas, bet kodėl jis nespausdintas? Juk visą laiką laikėme, kad originalas turi būt spausdintas, o ne ranka rašytas. Kodėl niekas nekelia klausimo, ką mes iki šiol matėme? Kas yra pavaizduota Šapokos „Istorijoje“? Kaip suprantu, dokumentas, ypač įteikiamas kitai vyriausybei, turi būti spausdintas. Juk per dešimtmetį iki pirmojo pasaulinio karo subrendo mašininkių karta. O kodėl čia turime ranka rašytą popierių? Parodykite man, kaip Grybauskaitė Merkel įteikia prašymą įstoti į NATO rašytą ranka. Kaip atrodytų?“, – svarsto profesorius.
A. Bumblauskas sutinka, kad raštas iš tiesų galėjo būti parašytas ranka, o tuomet atspausdintas. Tačiau istorikas kelia klausimą, ką tuomet reikėtų vadinti originalu? „Aš pritariu filosofams, kurie sako „istorikai, slėpkitės ir apsibrėžkite sąvokas“. Ko mes ieškome? Originalo. Ką vadiname originalu? Pavyzdžiui, vokiškai spausdintas dokumentas, kurį Lietuvos taryba norėjo, kad suprastų vokiečiai. Jis irgi su parašais. Tai jis originalas ar ne? Čia per daug man tokių keistų dalykų, kurių niekas nekelia. Galbūt, jei iš tiesų ekspertai, kuriais pasitikiu, sakys „Bumblauskai, tylėk“, tai aš tylėsiu. Nes nesu archyvuotojas. Tik netikiu kardiologais, kurie po to tampa politologais, o šneka apie archyvistiką“, – sako A. Bumblauskas.
