Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai neleido įnešti į Arkikatedrą Prezidento Algirdo Brazausko karsto. Kodėl? Net nesiteikė logiškai paaiškinti. Bažnyčia visada moko lietuvius mylėti savo Tėvynę. Saugoti savo valstybę. Melstis už jos gerovę.
Ir staiga atstumia Prezidentą A. Brazauską, kuris iš tikrųjų savo valstybę mylėjo ir iki pat mirties dėl jos rūpinosi. Ar taip būtų pasielgęs šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius? Arba šviesaus atminimo Arkikatedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas? Arba šviesaus atminimo Tėvas Stanislovas? Ne, jie patys buvo kentėtojai.
Perėję sovietmetį. Puikiai supratę, kaip sunku buvo nė kiek neužkliūvant keliauti per tą klampią sovietmečio pelkę. Ir kaip sunku buvo sulaukti Lietuvos nepriklausomybės. O dabar Bažnyčia užsibarikaduoja. Tarsi būtų ne mūsų. Ne su mumis. Nes mes gedime savo pirmojo atkurtos valstybės Prezidento. O Bažnyčia - jau ne su mumis. Jau atokiau. Nors tuo gestu atstumiama visa Lietuva. Sovietmetį nešusi savo kryžių. Bet nepasidavusi. Dirbusi Tėvynei.
Kartu su šviesaus atminimo pirmuoju po Nepriklausomybės atkūrimo tiesiogiai išrinktu prezidentu Algirdu Brazausku valstybės pamatus dėjęs buvęs užsienio reikalų ministras, ekonomistas, profesorius Povilas Gylys įsitikinęs, kad šioje žemėje prezidentui buvo patikėta ypatinga misija. Ne tik dirbti savo šaliai ir žmonėms bei kurti visuomenės gerovę, bet ir atkelti laisvės vartus bei ant tarybinės sistemos griuvėsių atstatyti valstybę.
Pasak P. Gylio, "subalansuotas pasaulio matymas, ramumas, solidumas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis, sugebėjimas suvokti visumą - Dievas ir gamta jį apdovanojo tokiais asmenybės bruožais. Taip pat jo tėvų šeima bei aplinka, kurioje formavosi jo asmenybė, suteikė tai, kas jį išskyrė iš tuometinės vadinamosios tarybinės nomenklatūros".
