Kaltinti Bažnyčią, jog ši neleidžia deramai pagerbti velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko yra niekinga, neteisinga, absurdiška, tvirtina Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Dvasininkas, kalbėdamas su „Balsas.lt“ leido suprasti, jog dalis katalikų bendruomenės A. Brazausko nelaiko doru kataliku: velionis neturėjo bažnytinės santuokos, viešai neatgailavo dėl savo komunistinės praeities, reguliariai nėjo išpažinties, tad daryti kokias nors ypatingas išimtis – kad ir prezidentui – nebūtų teisinga pačių tikinčiųjų atžvilgiu.
***
– Bažnyčios hierarchų sprendimas neleisti A. Brazausko karsto nešti į Arkikatedrą, regis, skaldo tikinčiųjų bendruomenę, nes Bažnyčia viešai nepaaiškino tokio savo sprendimo motyvų. Žinoma, to daryti ji ir neprivalo, tačiau kilus tokiai visuotinei isterijai galbūt būtų pravartu pateikti kokius nors paaiškinimus? Kuo vadovaudamasi Bažnyčia priėmė būtent tokį sprendimą?
– Prezidentui A. Brazauskui kardinolas (Vilniaus ordinaras Audrys Juozas Bačkis - red. past.) suteiks tai, ką Bažnyčia suteikia labai geram katalikui: tai yra mišios, malda prie karsto, palydėjimas į kapines. Kadangi A. Brazauskas – prezidentas, mišias Arkikatedroje aukos pats kardinolas, dar bus keli vyskupai. Prezidentą į kapines taip pat lydės vyskupas. Net geriausių katalikų, gyvenančių miestuose, Bažnyčia taip nepagerbia.
Tad kalbėti apie tai, kad Bažnyčia prieš A. Brazauską yra nusistačiusi, jį niekina, yra negailestinga ar neteisinga - absurdiška. Galbūt kažkas yra suinteresuotas dalykus pateikti taip, jog žmonės liktų supriešinti.
Iš tikro visi žinome: ir vyskupai, ir visa Lietuva, kiek jis tą tikėjimą propagavo. Jis pats yra interviu prasitaręs, kad jam išpažintis nereikalinga, Komunijos dabar visi kur nori eina... Nepaisant to, vyskupai žinojo, kad jį prieš mirtį aplankė kunigas, jis priėmė Komuniją. Gailestingumas išreiškiamas ir mišiomis, ir palydėjimu, ir maldomis prie velionio karsto. Kodėl vis įsakmiai pabrėžiama, kad karstas turi būti bažnyčioje? Tai yra dirbtina.
– Tačiau kardinolo A. Bačkio sprendimu suabejojo ne tik velionio artimieji ar partijos bendražygiai. Abejones išsakė ir du prezidentai: Dalia Grybauskaitė ir Valdas Adamkus. Derėtų pridurti, kad katalikų bendruomenėje jie tėra eiliniai parapijiečiai. Ar jų abejonės, kurios nepaprastai paveikė viešąją nuomonę, yra pagrįstos? Ką abejojantiems atsakytumėte?
– Visi vieši pasisakymai prisidėjo prie abejonių. Vietoje to, kad žmonės būtų nuraminti ir būtų pasakyta labai aiški tiesa. Ji tokia: šiam prezidentui – nors jis tokiose aplinkybėse gyveno, tikėjimą praktikavo mažai – Bažnyčia suteikė viską. Keisti svarstymai, kad kažkas ypatingo (karstas turėtų būti nešamas į Arkikatedrą - red. past) turėtų būti padaryta. Kažkam juk gali šauti į galvą mintis, jog ir Katedros koplyčioje galima palaidoti... Galima daug dalykų prisigalvoti, tačiau man atrodo, kad jie būtų dirbtini, tetarnautų visuomenės kurstymui.
Neužmirškime, kad egzistuoja ir kita pusė tikinčiųjų, kurie taip pat vertina: prezidentas negyveno krikščioniško gyvenimo ir gali vardyti eilę [tai įrodančių - red. past.] dalykų. Ir jei Bažnyčia A. Brazauskui darytų kažkokią išimtį, tai kaip tiems žmonės jaustis? Ar vyskupai, atsižvelgdami į tai, negalėtų sulaukti reakcijos? Ta reakcija būtų iš kitos pusės. Ir iš tų, kurie dalyvautų mirusiojo pagerbime Arkikatedroje. Įsivaizduokime, kad karstą neša į Arkikatedrą, o aplinkui skamba kokie nors šūkiai, kokie skambėjo jo inauguracijos metu (apie tai esu skaitęs interviu su A. Brazausku)...
Man regis, kardinolas pasvėrė visus argumentus, viską susumavo ir ieškojo tokio sprendimo, kad mirusiajam būtų atiduota pagarba, kad religiniu požiūriu būtų padaryta viskas, kaip ir priklauso pagerbiant kataliką. Tačiau jis taip pat, manau, atsižvelgė ir į tai, kad nebūtų duodama proga visokiems kraštutiniams išsišokimams. Ir už tai kaltinti kardinolą, manau, nėra sąžininga.
– Kaip suprantu, pagrindiniai motyvai, lėmę tokią Bažnyčios laikyseną, buvo velionio antroji santuoka?
– Manau, santuoka yra labai svarbu. Jeigu prieš mirtį žmogus eina išpažinties, tą faktą jis turi išpažinti. Bažnyčia sako, kad jei gyveni be šliūbo su žmona, negali gauti išrišimo. Jis duodamas tik prieš mirtį, kai jau nieko negalima kitaip padaryti.
– Kiek Bažnyčios sprendimą galėjo paveikti A. Brazausko komunistinė praeitis? Antai pasigirdo aiškinimą, kad taip Bažnyčia keršija buvusiam komunistui... Koks čia būtų jūsų komentaras?
– Tikrai nekeršija... Puikiai žinome, kas buvo anais laikais. Aš taip pat anų laikų žmogus. Žinojome, kas teturėjo partinį bilietą, o kas dūšioje nebuvo komunistas. Visokių ten buvo.
Tačiau jeigu žmogus kažkur suklysta, jis atgailauja. Bažnyčioje tai labai aiškiai nustatyta. Jei, sakykime, buvo slapta nuodėme, užtenka slaptos atgailos. Tačiau jeigu nekrikščioniškai, blogai elgiesi viešai, tai ir atgaila turi būti matoma. Kitaip tariant, vieša.
Manau, kad anų laikų žmonės, kurie viešai galbūt gyveno nekrikščioniškai, pagal krikščionišką supratimą turėtų kažkaip viešai parodyti, kad jie tą gyvenimą pakeitė. Žinoma, kartais tai padaroma be žodžių: atėjo Nepriklausomybė, pradėjo tikėjimą praktikuoti kaip ir visi. Ir tai labai aiškiai įvardija: tada to daryti negalėjau, dabar galiu.
