LTV laidoje Tūkstantmečio pokalbiai buvo aiškinama, kad žodžiu LIETUVA viduramžiais metrasčiai nusakydavo Lietuvos kunigaikščiui artimiausią kariuomenę. Juose parašyta, kad atvyko kunigaikštis su LIETUVA, ta prasme, kad su kariuomene ar kariauna.
Laidoje aiškinta, kad tai griauna ankstesnius Lietuvos vardo prasmės aiškinimus, kuriuos pateikiu žemiau, o tuo tarpu atkreipiu dėmesį į Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio LIETUVAI aiškinimą: 1. forma kam lieti (pvz. žvakėms). 2. prietaisas sūriams lieti, spausti. Įžvelgiu ir trečią šio žodžio prasmę – LIETUVAS (laistytuvas) - daiktas, kuriuo laistoma, nukreipiama skysčio srovė, kad ir nuo kuorų karšta smala ar verdantis vanduo ant puolančiųjų pilį. Tam galėjo tikti ir dabar naudojamas grojimu (fanfaromis) skelbti šventės pradžią kelių metrų ilgumo ar ne iš beržo tošio padarytas platėjantis trimitas.
Klausimai kalbų istorijos ir kitokių istorijų žinovams: ar Lietuvos vardas negali būti kilęs iš to, kad lietuviai naudojo prietaisus lieti ne tik sūrius, žvakes, ar neliejo statulas ir kitokius daiktus, kada, ką pradėjo lieti, naudoti prietaisus LIETUVUS?
Lietuvos vardą žinomai anksčiauisiai rašytinis šaltinis mini 1009 m. Tai Rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo analai (gal bus surasti ir ankstesni Lietuvos vardo paminėjimai):
„1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų”.
Įvykį, nulėmusį šį paminėjimą, aprašo ne vienas šaltinis. Tačiau visur kitur minima ne Lietuva, o Prūsija. Tai rodo, kad rašę vokiečiai ir lenkai tuo metu lietuvių dar nepažino: visi baltai (ar bent jų didesnė dalis) jiems buvo „prūsai”. Kvedlinburgo analai manoma teisingiau nurodė vietovės vardą, nes jie pateikė žinias, gautas iš paties šv. Brunono aplinkos.
Šv. Brunono istorija atskleidžia tokią lietuvių politinę organizaciją, kokios dar nerandama kitose baltų gentyse net ir XIII amžiuje.
Lietuvos vardas kildinamas iš 11 km ilgio upelės Lietauka.
Manoma, kad Lietuvos žemės pavadinimu teritorija buvusi tarp Nemuno vidurupio ir Neries, kur šiandien Kernavė, Nemenčinė ir Maišiagala. Ten būta Mindaugo valdos, ten tekėjo Lietauka, aukščiau Šventosios įtekanti į Nerį.
Spėjama, kad upelė davusi vardą Lietuvos žemei, o ši – Lietuvos valstybei. Dar teigiama, kad Lietuvos žemė buvusi dešiniajame Šventosios krante, tarp Anykščių ir Viešintų, kur istorijos šaltiniai mini Leitavos vaitystę.
Šiuos spėjimus menkina tai, kad Lietauka dešimtis ir šimtus kartų trumpesnė už kitas Lietuvos upes.
Pagal XV–XVI a. romantinę teoriją, lietuviai kilę iš romėnų ir kaip jų palikuonys į Lietuvą atsikraustė iš Italijos (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.). Šio spėjimo įtakoje etnonimas Lietuva buvo laikomas iškreiptu L’Italia pavadinimu. Vėliau Lietuvos vardas pradėtas sieti su lotynišku žodžiu litus ’pajūris’. Šiai etimologijai buvo linkę pritarti net garsūs naujųjų laikų lingvistai A. Valde (Walde), M. Fasmeris (Vasmer), E. Frenkelis (Fraenkel). Tačiau šio spėjimo priešininkai sako, kad pirminės Lietuvos reikia ieškoti ne Baltijos pakrantėse, bet toliau nuo jūros.
Kartais Lietuvos vardas siejamas su keltų (airių) toponimu Letha‘vakarinė Galijos pakrantė prie Atlanto vandenyno, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)’. A. Šachmatovas (juo sekė ir kiti mokslininkai) kildino Lietuvos vardą iš rekonstruoto keltiško žodžio *Litavia ‘pakrantės šalis’.
Vėliau Lietuvos vardą pradėta kildinti iš lietuviško žodžio lietùs. Pirminė proforma *Lietā (*Leitā) – tai priesagos t vedinys nuo veiksmažodžio líeti šaknies, kuri yra labai sena, plg. lat. liet ‘lieti’, sen. prūs. pra–lie–ton ’pralietas’, sen. sl. li–jati ’lieti’, gr. a–lei-son ’taurė’, lot. litus ‘pajūris’, tochar A. lyjäm ‘ežeras’. Tarp kitko, dar XVIII a. pradžioje etnonimą Lietuva su veiksmažodžiu lieti siejo Pilypas Ruigys savo darbe ,,Lietuvių kalbos meletema” (lotynų k.), kuris išleistas tik 1986 m.
Simo Karaliūno nuomone (,,Lietuvos vardo kilmė” leidinyje ,,Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 35 (1995 m.) p. 55–91) Lietuvos vardas kilęs ne iš hidronimo, bet iš bendrinio daiktavardžio lietā (*leitã), neva reiškusio ‘kariauna, kariuomenė‘ (juk lietuviai buvo karinga tauta!). Tačiau silpnoji šios hipotezės vieta yra tai, kad nėra jokių požymių, jog praeityje lietuvių kalboje būtų buvęs liet- šaknies žodis, turėjęs ‘kariuomenės, kariaunos ‘reikšmę. Tik kitų kalbų giminingi šios šaknies žodžiai turi tokią reikšmę.
Kiti spėjimai:
Lituus (lot.) - ‘ragas; trimitas’;
Litovici – Latovyčiai(?) – keltų/galų gentis Pannonia Superior žemėse (Vengrija,
Kroatija, Šveicarija), pavadinimas susietas su keltų tam tikromis apeigomis. Spėjama jog gentis pasitraukė į Tauriją (Krymą), nors galėjo pasukti ir kitur.
Lietuvos vardas gali būti kilęs nuo „Lieti“, t.y. skirti liejamą auką (Gotų – „Leithu“, keltų – Litha (Lintja), slavų vėliau Leto (?)). Panašiai skamba upės pavadinimas Leitha skiriantis Vengriją nuo Vokietijos.
Letha - graikiškai - Lethia, Leitha, Leithia, Leda, Leta – gali reikšti dievybę, kaip spėjo T. Narbutas Leta galėjo reikšti Laisvės deivę.
Visų pripažintos etnonimo Lietuva etimologijos nėra. Neginčijama tik tai, kad pirminis šio etnonimo šaltinis yra lietuviška forma Lietuvà <*Lḗtuvā, iš kurios nesunkiai išvedamos visos kitos formos, vartojamos įvairiose kalbose, tarp jų ir slavų.
Išvesti jų atvirkščiai – iš slavų į baltų (lietuvių), neįmanoma, nes slavų balsis i jokioje pozicijoje nevirstų lietuvių dvibalsiu ie.
Čia panaudoti Lietuvos vardo aiškinimai, pateikti www. Lietuvos.net
Atkreiptinas dėmesys, kad Lituus (lot.) – ragas, trimitas susišaukia su pradžioje minėtu LIETUVAS, LIETUVAI (gal naudotų ne tik lieti, bet ir trimituoti). Prie jo dera ir lieti prasmė – skirti liejamą auką. Man patraukliausias aiškinimas, kad Lietuvos vardas sietinas su dievybe, anot T. Narbuto Leta galėjo reikšti Laisvės deivę. Krivių tikėjimas kiekviename žmoguje matė dievybę. Tad gal Lietuva vadinta dievų šalis. Svetimšaliams neįveikiami galėjo regėtis dievybėmis. Kaip ten bebuvo, bet Lietuvos vardo istorija stebūklinga, kaip ir lietuvių tautos. Ją jau beveik sunaikina ir ji vėl gyva. Tai nereiškia, kad turime leitis naikinami. Tuo labiau, kai lietuvių Tautos naikintojai save įvardija lietuviais ir dauguma lietuvių tiki, kad juos valdo savi, nors išvaromų iš Lietuvos jos piliečių skaičius rodo, kad valdo svetimi. Asmens vardas, pavardė ar tautiškumo nuoroda pase dar nereiškia, kad ji/jis yra jos narys. Tautybę rodo veiksmai, vykdoma politika. Aplaidumas irgi politika. Kokia politika, kai pasirašomi įstatymai, varantys iš Lietuvos jos piliečius duoneliauti svetur ir po kelių dienų triūbinama, kad reikia programos susigrąžinti išvarytus. Ir pusė apklaustųjų pasitiki viena kalbančia ir kita darančia. Sunkiau buvo apgaudinėti, kai nebuvo televizijos, radijo. Atsilaikėm prieš kryžiaus, ordų ir kitus karus. Atsilaikyti prieš šiuolaikinį ginklą – melosklaidą, reikalingas ypatingas susitelkimas, kokį turėjome Sąjūdžio laikais. Pakilo tada milžinai Marcinkevičius, Daunoras ir kiti, bet prisidengę lietuvių vardais prezidentai, premjerai, pirmininkai pasisavino jų įtaką ir varo lietuvius iš Lietuvos. Todėl dainuoju operos NABUCCO vergų choro žodžius: aukso arfa poetų garsiųjų, ko likai tu bebalsė tėvynei? Te tėvynė tavy kelia galią. Kad sustiprintum Tautos jėgas.
Antanas Baskas
