Šeštadienio vakarą, kreipdamasis į tautą, Latvijos prezidentas Valdis Zatlerass pateikė savo sprendimą – rengti pirmalaikius parlamento rinkimus.
Pirmalaikiai parlamento rinkimai – civilizuoto demokratinio pasaulio politinio gyvenimo norma. Tai galimybė šaliai išbristi iš krizinės padėties, politinės aklavietės ar tiesiog ieškoti išeities iš susidariusios problematiškos situacijos. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai lenkai ar vokiečiai per pastaruosius dešimt metų ne kartą skelbė pirmalaikius rinkimus. Ir dėl to tikrai nepralaimėjo.
Prieš trejus metus dabartinis Latvijos prezidentas taip pat palaikė iniciatyvą dėl pirmalaikių parlamento rinkimų. Taip jis parodė, kad yra visuomenės pusėje. Sunku pasakyti ar V. Zatleras šį kartą skelbdamas pirmalaikius parlamento rinkimus turi kažkokių asmeninių motyvų. Valstybės vadovo pareiga kovoti su šalyje įsivyraujančiomis negerovėmis, siekti teigiamų pokyčių. Tuo savo sprendimą ir motyvavo Latvijos prezidentas. Ar nepilnus metus dirbančiam parlamentui gali būti taikomos kažkokios išimtys? Kuomet Latvijos parlamentas nedavė leidimo atlikti kratą įstatymo leidėjo namuose – V. Zatleras, priimdamas sprendimą skelbti pirmalaikius rinkimus, atliko savo prezidentinę pareigą.
Nors kalbama apie rinkimus Latvijoje, tačiau pirmieji komentarai Lietuvoje kažkodėl buvo labai jautrūs. Vaizdas toks, lyg kalbėtume apie pirmalaikius Lietuvos Seimo rinkimus. Ypač aštria, sakyčiau, net nekorektiška kritika pasižymėjo Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje komentaras. Susidaro įspūdis, jog pirmalaikiai rinkimai tai kažkas tokio siaubingo, antgamtiško, nors dėl jų vakaruose dažniausiai normaliai sutaria (kas Lietuvoje atrodo neįmanoma) pačios parlamentinės partijos.
Prieš trejus metus Lietuvos socialdemokratų sąjunga inicijavo referendumą dėl Konstitucijos 58 straipsnio papildymo nuostata, kad tauta referendumu galėtų paleisti Seimą ir būtų skelbiami pirmalaikiai rinkimai. Tuomet ši iniciatyva sulaukė didžiulio Seimo partijų, žiniasklaidos, politologų pasipriešinimo. Beje, referendumo įstatymas Latvijoje leidžia kur kas lengviau realizuoti referendumo galimybę, suteikiama teisė naudotis valstybės institucijų patalpomis ir pan. Tuo tarpu Lietuvoje vyko akivaizdus informacijos blokavimas. Valdžios institucijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos pastangos išvengti referendumo pasiekė tikslą. Iniciatyva papildyti Konstitucijos 58 straipsnį papildoma nuostata dėl Seimo paleidimo ir pirmalaikių rinkimų skelbimo buvo sužlugdyta. Prie to prisidėjo ne tik didžiulis informacijos stygius, bet ir dalies visuomenės abejingumas bei pasyvumas.
Dabartinis Lietuvos valdžios atstovų, politikų neigiamas V. Zatlero iniciatyvos vertinimas – tai baimės demonstravimas avansu, stengiantis apsisaugoti nuo galimų tokių sprendimų Lietuvoje. Viešai neva reiškiamas susirūpinimas stabilumu. Tačiau stabilumas suprantamas kaip savo postų ir savų partijų valdymo išsaugojimas, neigiant tikimybę, kad galbūt užsibuvimas valdžioje ir neteisingi sprendimai destabilizuoja padėtį. Ar ne keistai atrodo, kuomet dėl pirmalaikių rinkimų Latvijoje lietuviai yra labiau kritiški negu patys latviai. Štai Latvijos finansų ministras Andris Vilkas kalba apie tai, jog žmonės suprato, kad būtini skausmingi sprendimai vykdomi ekonomikoje, bet jie laukia to paties ir politikoje, kai būtina sutvarkyti aplinką, kad ji būtų skaidresnė ir su mažesne korupcija. Jo nuomone, dabar Latvijos politikoje vykstantys įvykiai gali duoti naują impulsą šalies ekonomikai, jeigu politikai neužsiims populizmu, o aiškins visuomenei taip pat ir užsieniui, kad tai kas vyksta yra būtina ilgalaikės perspektyvos požiūriu. Vargu ar tokias mintis būtų galima išgirsti iš Lietuvos parlamentinių partijų, politikų ar Prezidentės, nes Lietuvos Seimas sacharukų, lementauskų istorijas turėjo anksčiau negu Latvija šleserių. Nors Lietuvos Prezidentas renkamas visos tautos visuotiniu balsavimu, skirtingai nuo parlamente renkamo ir nuo Seimo partijų valios priklausančio Latvijos Prezidento.
Kaip jau minėjau, rinkimai taip pat ir pirmalaikiai – tai įrankis visuomenės padėčiai keisti siekiant teigiamų pokyčių. Tiesa, sunku to tikėtis, kai rinkėjams įkalta, kad valstybė – tai blogis, valdžia – tai lovys, visos partijos bei jų programos vienodos ir todėl nereikalingos. Tenka sutikti su prof. Povilu Gyliu, jog turime daryti viską, kad „ateityje valdžios struktūrų kokybė gerėtų. O ji negerės tol, kol mūsų rinkėjai netaps piliečiais: t.y. žmonėmis, kurie supranta, kam reikalinga valstybė (...), mokamais mokesčiais ir aktyvia pilietine veikla prisideda prie savo valstybės išlaikymo. Kol kas tokių piliečių Lietuvoje labai stinga“. Suteikta teisė visuomenei rinktis, ieškoti – tai ne tik galimybė siekti teigiamų pokyčių, bet ir tikimybė rinkėjui tapti piliečiu ilgalaikės perspektyvos požiūriu. Prezidentas V. Zatleras ta linkme žengė mažytį žingsnelį.
Atgimimo metu Lietuva Latvijai buvo pavyzdžiu siekiant Nepriklausomybės. Tikėkimės, kad dabar Latvija taps tinkamu pavyzdžiu Lietuvai žengiant demokratėjimo linkme.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
