Iš esmės turime du labai skirtingus požiūrius į savivaldą: decentralizuotą, kuomet savivalda formuojasi iš apačios į viršų ir centralizuotą, kai „savivalda“ formuojama iš viršaus į apačią. Tiesioginių seniūnų rinkimų įteisinimas taptų pirmu žingsniu decentralizuoto savivaldos modelio – t.y. tikrosios savivaldos link. Gi tiesioginiai merų rinkimai šiuo metu sustiprintų centralizuoto valdymo, kuris, beje, dominuoja Lietuvoje, galimybes. Be to stebime tendencijas jį dar labiau stiprinti, nes intensyviai formuojamas antras centralizacijos lygmuo – merų, savivaldybių administracijų įtakos, galių didinimas. Antram centralizacijos lygmeniui įteisinti ir įtvirtinti de jure ir de facto kaip tik ir reikia tiesioginių mero rinkimų. Ši idėja vis labiau propaguojama.
Ne taip seniai viešumoje tokias mintis išreiškė ir du skambiausi Lietuvoje – Vilniaus ir Druskininkų merai. Anot Vilniaus vadovo A.Zuoko skelbiamos informacijos, seniūnijos turi per daug savarankiškumo, todėl būtų tikslinga pertvarkyti sostinės seniūnijas, mažinant jų skaičių. Tuo tarpu Druskininkų vadovui R.Malinauskui stipraus mero pozicijos reikalingos vienvaldžiam, niekam neatskaitingam vietos reikalų tvarkymui.
Pagal oficialių šaltinių pateikiamą informaciją savivaldybių valdymo grandies Lietuvoje korupcijos laipsnis yra labai aukštas. Dalies savivaldybių vadovų ir admininstracijos darbo stilius, požiūris į žmonių problemas yra niūresnis ir baisesnis už tarybinius laikus. Rinkimų rezultatus praktiškai lemia jiems skirtų pinigų kiekis. Minėtų dviejų merų ilgi valdymo metai Druskininkuose išsklaidė čiurlioniškąją dvasią, o Vilniuje – istorinės Lietuvos sostinės aurą. Pagalvokime, kokią situaciją turėtume daugumoje savivaldybių, jei merai būtų renkami tiesiogiai ir su didesniais įgaliojimais? Juolab, kad zuokų, malinauskų stiliaus vadovų interesams ginti sukurtos net specialios organizacijos. Kaip antai, Lietuvos savivaldybių asociacija, kurios prezidentu ir yra pats ponas R.Malinauskas.
Gerai suprantu ir įsivaizduoju tiesiogiai rinkto seniūno atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei. Juk jis būtų renkamas iš to kaimo, gatvės, kurioje yra pati seniūnijos bendruomenė. Pačiam seniūnui, jo artimiesiems būtų gėda kiekvieną dieną pasirodyti gatvėje kaimynams, jei jis dirbtų neatsakingai ar aplaidžiai. Ir labai sunkiai suprantu ir įsivaizduoju neva padidėsiančią tiesiogiai rinkto mero atsakomybę bei atskaitomybę visuomenei. Juolab, kai, išskyrus keletą savivaldybių, kitose – po 30, 50 ar kelis šimtus tūkstančių gyventojų. Būtų galima pateikti dar ne vieną argumentą ar faktą, tačiau apsiribosiu tuo, jog visuomenėje nesusiformavus demokratinėms, pilietinėms tradicijoms tokiems tiesioginiams merų rinkimams apibūdinti labiau tiktų pačių žmonių išmintis: išsirinkt tai išsirinksi, bet paskui gaudyk vėją laukuose.
Tiesa, mintį dėl tiesioginių mero rinkimų bandoma pagrįsti rinkėjų noru. Taip, toks noras yra. Tačiau tuomet turėtume prisiminti ir to noro atsiradimo istoriją.
Nemažos dalies partijų ir politikų dabar propaguojamas dvigalvis savivaldybių valdymo ir vadovavimo variantas panašiai funkcionavo 1990-1995 m. laikotarpiu. Ir tuomet turėjome tarybos pirmininkus, merus. Tačiau žmonėms toks valdymas nepatiko, juos erzino nuolatiniai konfliktai savivaldybių tarybose, tarybos pirmininkų, merų kaitaliojimas. Neturėdami idėjų ir rimtesnių pasiūlymų rinkėjams, į jų užduodamus klausimus: „ką reiktų keisti ir kaip gerinti savivaldybių darbą?“, politikai pradėjo trafaretiškai atsakinėti: „reikia tiesiogiai rinkti merus“. Ir taip jau beveik dvidešimt metų klausimai apie savivaldybių darbo gerinimą pradedami kalbomis apie tiesioginius merų rinkimus.
Tačiau tikra savivalda nereiškia stiprios rankos, diktatūros ar vienvaldžio asmens įsigalėjimo. Naudotis savivalda – žmogaus teisė ir pareiga, kurią visais laikais norėjo atimti kunigaikštukai, diktatoriai, tironai, o dabar Lietuvoje – Seimo partijos, merai ir prezidentai, leisdami vykdyti savivaldos centralizaciją. Pagaliau, be miestų, rajonų plėtros, investicijų pritraukimo, kas be abejonės labai svarbu, reikalinga, daugumai piliečių visgi reikia ir tikros savivaldos, ir žmogiškos valdžios.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
