Tragedijai, sukrėtusiai Lenkiją, abejingų tikrai nėra. Lietuva neteko dar ir tikro kaimyno, kuris niekad nepasididžiuodavo svarbiais momentais, reikšmingomis Lietuvai datomis savo vizitais pagerbti mūsų valstybę. Jis žuvo šalia tūkstančių savo tėvynainių, tapusių stalininio genocido aukomis. Simboliška ir kartu savotiška garbė tikram kovotojui prieš raudonąjį rėžimą, tikram Lenkijos patriotui. Juo neabejotinai buvo Prezidentas Lechas Kačynskis.
Lenkija mums buvo pavyzdžiu išsivaduojant iš totalitarinio rėžimo. L.Kačynskis taip pat turėtų būti pavyzdžiu, net jei kažkas ir bandytų akcentuoti tam tikrus jo charakterio bruožus. Tai buvo politikas su stuburu, su principais, su vertybėmis. Būtent šių savybių labiausiai trūksta mūsų politikams. Jų akcentavimas, manau, būtų pats tinkamiausias L.Kačynskio atminimo pagerbimas.
Deja, nutaisiusios gedulingą miną, politiškai kalbančios galvos net nebandė pažvelgti giliau. L.Kačynskio atminimo pagerbimas pagal 2K (iš A.Kubiliaus ir G.Kirkilo kalbų) buvo apibendrintas provincialiu supratimu: „Mes padarysime viską, kad jam žuvus būtų įteisintas „w“ rašymas“.
Dar didesnį absurdą dabartinis premjeras pasakė, kalbėdamas apie „Aušros“ laikus. Pagal tokią A.Kubiliaus logiką sektų, jog moderniausia valstybe Lietuva buvo tuomet, kai neturėjo lietuviško rašto. Ir ar ne premjeras kaltas, kad paskutinio L.Kačynskio vizito metu Lenkijos vadovas atsidūrė nemalonioje padėtyje? Juk pats A.Kubilius teikė Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Toks pataikūniškumas, manau, ir yra tipiškas lietuviškosios politikos provincialumo pavyzdys.
Beje, nepriimdama JAV Prezidento Barako Obamos kvietimo atvykti į Prahą, provincialumą, tik šiek tiek kitokį, pademonstravo ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai pavojingas signalas, nes vis labiau neprognozuojamai besitransformuojanti Lietuvos užsienio politika pradeda grėsti saviizoliacija ir diplomatijos paralyžiumi.
Prieš porą savaičių vienas šalies dienraštis pateikė retorinį klausimą: „O gal ir V.Landsbergis, kaip tūkstančiai prorusiškų anonimų internete, jau mano, kad Rusija – geresnė Lietuvos partnerė už Ameriką? Su D.Grybauskaite ir iki jos išrinkimo prezidente daugmaž viskas buvo aišku. Tačiau kas nutiko Lietuvos dešiniesiems? Gal kas žino?“
Manau, atsakymas akivaizdus ir paprastas. D.Grybauskaitės santykis su TS-LKD vis labiau primena Vladimiro Putino ir „Vieningosios Rusijos“ sąsajas. Trumpai tariant, konservatoriai virsta proprezidentine partija. Bent tol, kol abiems pusėms tai bus naudinga.
Gedulo savaitę ne kartą teko girdėti spėliones dėl Lenkijos ateities politikos, Lietuvos – Lenkijos santykių. Kalbant apie tarpvalstybinius santykius, norėčiau pastebėti, kad juos lemia abi pusės. Taigi, ir būsimus Lietuvos – Lenkijos santykius apspręs ne vien naujai išrinktas kaimyninės šalies vadovas. Svarbiausia, kad juose ir toliau vyrautų kaimyniška Lecho Kačynskio partnerystės dvasia, grindžiama vertybėmis.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
