Naujųjų laikų Šiaulių istorijoje nutikę tiek pačių įvairiausių nusikaltimų, kad visiems aprašyti neužtektų storos knygos. Tačiau pradėti, be abejo, reikia nuo paties žiauriausio Šiaulių istorijoje nusikaltimo. Nuo nusikaltimo, kurį įvykdyti padėjo ir kai kurie šiauliečiai – nuo tūkstančių žydų išžudymo 1941–1944 metais.
Kelis šimtus metų, iki pat Antrojo pasaulinio karo, Šiauliai buvo žydiškas miestas. Skaičiuokime – 1939 metų pradžioje Šiauliuose gyveno apie 32 000 žmonių. Iš jų buvo 8500 žydų, o tais pačiais metais šis skaičius padvigubėjo. Nes 1939-ųjų pavasarį Adolfas Hitleris be ceremonijų atsiplėšė Klaipėdos kraštą, tad dauguma šio krašto žydų ieškoti prieglobsčio suskubo į Šiaulius. Taigi kai 1940-ųjų birželį Raudonoji armija ant tankų Lietuvai atvežė „Stalino saulę“, Šiauliuose buvo jau 14 000 žydų.
Mes, lietuviai, po metų sovietų pradėtą žmonių trėmimą į Sibiro koncentracijos stovyklas vadiname sovietų vykdytu tautos genocidu, užmiršę, jog skaičiuojant santykinai, žydų buvo ištremta daugiau – 1 procentas. Dardėdami gyvuliniuose vagonuose žydai verkė nujausdami, jog Sibiro lageriuose daug jų žus. Niekas tada nė nenutuokė, jog išvengusieji trėmimo laime džiaugsis vos savaitę – prasidėjus karui bus išžudyti beveik visi ne tik Šiauliuose, bet visoje Lietuvoje gyvenantys 200 000 žydų.
Pirmosios aukos
Lietuvai karas prasidėjo sekmadienį, 1941-ųjų birželio 22-ąją, o jau birželio 26-osios popietę vokiečių daliniai, baigiantys užimti visą Lietuvą, įžengė į Šiaulius.
Šiaulių žydai greitai suprato patekę į rimtą bėdą, nes šiame mieste įsikūrė vokiečių armijos įgula, karo lauko policija, saugumo tarnyba SD ir slaptoji Reicho policija – gestapas.
Žydų nedraugų sąrašą reiktų dar papildyti ir Lietuvos aktyvistų frontu (LAF), kurio vyrai, vos prasidėjus karui, išlindę iš pogrindžio dar spėjo pašaudyti Maskvos pusėn bėgantiems sovietų vadžios kolaborantams į nugaras.
Nespėjusieji pabėgti raudonieji, sovietų valdžios darbuotojai, jų šalininkai buvo per porą savaičių aktyvistų sugaudyti ir sušaudyti. Tarp jų buvo pirmosios žydų aukos – apie 1200 žmonių. Toli gražu ne visi šie žydai buvo sovietų valdžios rėmėjai, daugelio jų „kaltė“ tebuvo tautybė.
Per pirmąsias karo dienas suėmimo išvengę dauguma apolitiškų žydų – darbininkai, amatininkai, inteligentai, moksleiviai – nuščiuvę sėdėjo namie, naiviai tikėdamiesi, jog už tai, kad jie niekada nesivėlė į jokią politiką, okupantai jų nelies.
Skirtingi savanoriai
Jau 1941-ųjų liepą į Lietuvą atvyko specialiai žydams naikinti sukurtos grupės – „Einsatz A“ – kariškiai, kurie buvo gavę žodinį įsakymą „spręsti žydų klausimą“. Žodinį todėl, kad visi diktatoriai yra sentimentalūs ir bailūs, nemėgsta būti siejami su masinėmis žudynėmis. A. Hitleris niekur raštu nepasirašė jokio įsakymo žudyti žydus. Beje, Josifo Stalino raštuose irgi nerasime nė užuominos apie masinius Sovietų Sąjungos piliečių naikinimus, nors žmonių kaulais gausiai patręšta visa neparėpiama Rusijos žemė. Ir tik Vladimiras Leninas buvo prisipažinęs, kad „kontrrevoliucijai atsakysime negailestingu raudonuoju teroru“. Tiesa, vėliau sovietų istorikai perrašė V. Lenino raštus ir baisias užuominas apie caro šeimos sušaudymą, masinius žmonių, įkaitų žudymus ir apie pirmąsias pasaulyje koncentracijos stovyklas apdairiai išėmė.
Taigi žydų naikinimo „Einsatz“ grupės kariškiai ne tik neturėjo raštiško įsakymo, bet ir patys ne itin troško teptis rankų žydų krauju. Šiam reikalui buvo pasitelkti Lietuvos apsaugos batalionų kariai savanoriai – per visą Lietuvą jų surinkta apie 8000. Tiesa, toli gražu ne visus juos tiktų vadinti tikrais savanoriais, nes kai kurie buvę Lietuvos kariškiai „savanoriais“ tapo po ultimatumo – arba velkiesi vokišką milinę ir tarnauji atėjūnui, arba nudvėsi karo belaisvių stovykloje. Bet nepaneigsi – į tuos apsaugos batalionus atėjo ir tikrų savanorių. Netrukus jie su pasimėgavimu šaudė žydus – net moteris ir vaikus...
Kai degtinė gelbėjo
Dar nebuvo spėjusi pasibaigti 1941-ųjų vasara, o jau visi Šiaulių žydai buvo suregistruoti, pažymėti geltonomis žvaigždėmis ir suvaryti į getą.
Visi žydai į vieną getą netilpo, tad teko aptverti dar vieną teritoriją netoli Talkšos ežero. Netilpo ne tik dėl skirtų mažų plotų, bet ir dėl to, kad matydami kaimų tamsuolių antisemitines nuotaikas, slėptis į Šiaulius atbėgo kai kurių artimiausių miestelių žydai. Tačiau tai visiškai nereiškė, kad liksi gyvas.
1941-ųjų rugsėjį į Šiaulių getą atvyko keli valdininkai lietuviai, nacių kolaborantai. Žydus jie tikrino pagal sąrašą ir išrašinėjo naujus geltonus pasus. Jų negavusieji buvo pasmerkti mirčiai.
Tai supratę geto vadovai sugebėjo komisiją nugirdyti. Tuo pasinaudojęs Šmulis Burginas iš Šiaulių burmistro pavaduotojo A. Stankaus portfelio pavogė per 500 pasų blankų – vėliau jais išgelbėta tiek pat žydų. Nes per 1000 žydų gete gyveno nelegaliai.
Baimė vertė gyvuliu
Laimei, Šiauliuose būta ne tik sadistų, bet ir drąsių, kilnių žmonių. Politikų Venclauskių šeima ne tik savo namuose slėpė kelis žydus, bet ir įsteigė pirštinių siuvimo bei šepečių gamybos dirbtuves, kuriose įdarbino keliasdešimt žydų, daugiausiai moterų. Dirbtuvių valdytoja Danutė Venclauskaitė klastojo ataskaitas, iš santaupų mokėjo mokesčius už negautą pelną, kad tik išgebėtų būrelį žydų nuo mirties.
1942–1944 metais išlikę žydai buvo naudojami darbams, tad tuo metu bent jau masinių sušaudymų nevykdyta.
Naciai ne tik kai kuriuos mūsų tautiečius padarė budeliais – mirties baimė nužmogėti privertė ir kelis žydus. 1941-ųjų rudenį žydai kartu su rusais karo belaisviais remontavo Zoknių oro uosto pakilimo taką. Susimokę du belaisviai rusai kastuvu užmušė vokietį sargybinį, o tuo metu visas rusų būrys metėsi bėgti. Ir ne kas kitas, o kolonenfiureris žydas Nisonas Fromanas ėmė rėkti. Jį išgirdę subėgo vokiečiai ir iššaudė ne tik bėgusius, bet ir visus rusus belaisvius. Pasisekė tiems, kuriuos kulkos pakirto vietoje – įsiutę hitlerininkai sužeistiesiems kastuvais nukapojo galvas. Po to žydams buvo liepta lavonus nunešti ant pakilimo tako ir užlieti betonu. Tad Zoknių oro uostas stovi ant žmonių kaulų. Išvis dešimtyje Šiaulių vietų užkasta daugybė rusų kareivių – jų čia sušaudyta apie 23 000.
Atnešė savo vaiką
1943-iųjų lapkritį, kai Šiaulių geto kaliniai buvo išėję į darbą, vokiečiai su kolaborantais gete gaudė žydų vaikus iki 13 metų, pasmerktus sunaikinti. Pasak buvusio geto kalinio Leibos Lipšico, geto žydų policijos viršininkas Efraimas Gensas – gal kad parodytų pavyzdį, o gal priverstas – atnešė savo metų vaikutį ir pats įdėjo į sunkvežimį!
Tądien 725 vaikai bei 92 nedarbingi žydai buvo išvežti į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Vaikus savo noru išlydėjo geto tarybos narys Beras Kartūnas ir pediatras Uras Razovskis. Visi jie po savaitės buvo numarinti dujų kameroje ir sudeginti krematoriume.
1943-iųjų gegužės 31-ąją vokiečiai iškratė iš darbo grįžtančius žydus ir pas du – kepėją Bacoelį Mazoveckį ir muzikantę Leną Bajer – rado po gabaliuką duonos bei mėsos. Po ilgų maldavimų gebitskomisaras Hansas Gevekė sutiko moters pasigailėti, bet už tai žydams įsakė gete sukalti kartuves ir patiems B. Mazoveckį pakarti. Kartuves dar buvo kas pastato, tačiau pasitarnauti budeliais nesutiko nė vienas. Geto valdybai beliko už kelis tūkstančius reichsmarkių pasamdyti žydus Kerbelį ir Davidovičių.
Mirdamas atsiprašė
Birželio 6-ąją, sekmadienį, abiejų getų žydai buvo suvaryti stebėti egzekucijos. Atvyko ir H. Gevekė su svita karininkų. Vienas jų – štabo viršininkas Evaldas Bubas – paskelbė mirties nuosprendį ir pridūrė, jog visi žydai, mėginantys gauti maisto, sulauksią tokio paties likimo.
Kai B. Mazoveckiui ant kaklo buvo užnerta virvė, jis atsiprašė geto kalinių, kad pridarė jiems tiek nemalonumų ir, nelaukęs samdytų budelių pagalbos, pats nušoko nuo pakylos.
1944-ųjų liepą Raudonajai armijai artėjant prie Šiaulių, geto kaliniai buvo išvežti į Štuthofo ir Dachau koncentracijos stovyklas. Karui pasibaigus aptikta, kad iš Šiaulių gete kalėjusių žydų gyvi liko vos keli. Į Šiaulius ieškoti artimųjų grįžo tik Leiba Lipšicas. Čia jis sužinojo netekęs visų artimiausių giminaičių – 62 žmonių.
O štai bėgančius karo belaisvius išdavęs kolonenfiureris N. Fromanas liko gyvas. Sovietų karo tribunolas jį nuteisė kalėti 25 metus.
Budeliai išsisuko
Išgyveno ir kurį laiką nuo atsakomybės slapstėsi žydų budeliai H. Gevekė su E. Bubu. Prieš teismą Vakarų Vokietijoje abu stojo tik 1969 metais. Liudyti vyko buvę Šiaulių geto kaliniai – Leiba Lipšicas bei pakartojo B. Mazoveckio žmonos sesuo.
E. Bubas teisme melavo, kad 1943 metais Šiauliuose jau nebebuvęs, o H. Gevekė tikino, esą B. Mazoveckį pakorę lietuviai, vokiečiams kone prieštaraujant. Prisiekusiesiems buvo rodomos vokiečių karių nuotraukos, kurias darydami jie, pasirodo, apdairiai į kadrą nelindo – fotografavo vien mūsų tautiečius lietuvius. Teismas kaltinimus dėl žydų genocido abiem atmetė, H. Gevekė buvo nuteistas kalėti puspenktų metų, o E. Bubas liko visai išteisintas.
Pokarinės sovietinės Lietuvos teismai buvo gerokai griežtesni, vis dėlto Maskva neleido kelti žydų genocido klausimo. Sovietų Sąjungos istorikai iš viso karą nušvietė ignoruodami tautines, užtai perdėm akcentuodami ideologines problemas. Lietuvos apsaugos batalionų kariai, žydšaudžiai buvo teisiami tik kaip nacistų kolaborantai, abstrakčių „tarybinių žmonių“ žudikai. Vadai ir aktyvesnieji buvo sušaudyti, o tie, kurių pasigailėta, ilgam iškeliavo į Sibiro lagerius.
Žuvusieji tebetampomi
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mūsų šalies istorija buvo dar kartą perrašyta. Šįkart akcentuoti kruvini komunizmo nusikaltimai, sovietų valdžios trėmimai, o Lietuvoje vykdytas holokaustas liko antrame plane, kartais net visai šešėlyje.
Ne vienas lagerius išgyvenęs žydšaudys ėmė tikinti esąs nukentėjęs nuo sovietų režimo, lyg būtų užmiršęs savo kruvinus darbus karo metu. Patriotai prikiša Izraeliui dangstant kai kuriuos buvusius sovietų komisarus, kurie 1941 metais žudė ar į Sibirą trėmė Lietuvos piliečius. Savo ruožtu žydai jaučia nuoskaudą dėl keleto atsakomybės išvengusių budelių lietuvių, dėl nužudytų žydų atminimą įžeidžiančių kai kurių mūsų valdininkų bei politikų kalbų. Rusai pyksta, kad Lietuvoje negerbiami, okupantais vadinami jų eiliniai kariai, kritę kovodami su nacistais.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje iš viso žuvo 700 000 žmonių. Jiems bendro paminklo dar nėra, vis dar tampomi jų kaulai, nužudytieji vis dar skirstomi į savus ir svetimus.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Apie nusikaltimus pokario socialistiniuose Šiauliuose – augančiame pramoniniame, užsieniečiams slaptame mieste
S. STASAITIS
