Berniuko mama prisiminė, kaip berniukas laukė Valstybės dienos minėjimo koncerto, jis visą dieną jautėsi puikiai, dalyvavo generalinėje repeticijoje ir susirado naujų draugų. Markui tai buvo antrasis koncertas, toks išskirtinis ir įsimintinas.
„Markas labai laukė išėjimo į sceną ir staiga prapliupo lietus. Vaikui buvo truputį išgąsčio, bet liūtis buvo tokia smarki, kad mus visus akimirksniu sulijo“, – tv3.lt teigė J. Majauskaitė-Staniulėnė.
Mama kalbėjo, kad turėjo du pasirinkimus: ar saugoti berniuką nuo lietaus, nors aplink visi greitai buvo peršlapę, ar tiesiog jį padrąsinti. Būtent pastarasis variantas buvo pats geriausias.
„Ne visada gyvenime būna tik saulėtos dienos, todėl lietus neturi išgąsdinti ir užgožti pagrindinio tikslo, dėl ko taip ilgai ruošėmės. Aš jį drąsinau ir buvo džiugu, kad „Ąžuoliuko“ choro kiti dalyviai puolė drąsinti Marką, klausė: „kelintas čia koncertas?“. Markas atsakė, kad antras. Berniukai jam sakė, kad jiems tai koks 50 kartas ir lietus lyja labai dažnai.
Prisimenu, tą momentą, kai jau reikėjo lipti į sceną, Markas nusprendė, kad jis lips ir nuėjo prie visų. Man, kaip mamai, tai buvo didžiulis pasididžiavimas vaiku“, – kalbėjo jauna moteris.
Po koncerto – į karštą vonią
Berniuko mama sakė apie situaciją kalbėjusi ir su choro vadovu profesoriumi Vytautu Miškiniu. Padėkojo už galimybę dalyvauti koncerte.
„Pasidalinome įspūdžiais. Jie, žinoma, reagavo į komentarus, bet man buvo svarbus žinojimas, kad mes džiaugėmės galimybe, esame dėkingi ir nieko nebūtume keitę.
Markas jautėsi puikiai. Iškart įlindo į karštą vonią. Pavojus susirgti buvo minimalus. Markas jau balandžio mėnesį maudėsi upėje ir tikrai yra stiprus“, – kalbėjo mama.
J. Majauskaitė-Staniulėnė teigė, kad liepos 6-osios koncertas buvo akivaizdus pavyzdys, kad jie gyvena tomis vertybėmis, kurias deklaruoja.
„Tai draugystė, komandiškumas, matymas, kad kažkuriam choristui galbūt nedrąsu. Kiti berniukai iškart jį paėmė už rankos.
Kitą dieną Marko klausiu: „ką tu atsimeni iš koncerto?“. Jis atsakė, kad draugo ranką. Pati buvau priblokšta. Paklausiau, ar lietaus nepamena, bet jam užstrigo draugo ranka.
Tokių dalykų nesuvaidinsi – jie yra arba nėra. Buvau arti tų vaikų, jiems nebuvo to lietaus. Jie galvoja apie sceną, pareigą, kad jiems tai didžiulė garbė“, – teigė moteris.
Vaikai ne vargšai, o karaliai
Pašnekovė prisiminė socialiniame tinkle „Facebook“ pasklidusią fotografo Roberto Dačkaus nuotrauką, kuria sparčiai ėmėsi dalintis internautai.
„Visi pradėjo vaikus vargšais matyti. Bet nuotraukoje mes matome, kaip tampama karaliais. Vaikai pliaupiant lietui eina laisvės pojūtyje drąsiai atlikti, ką įsipareigojo.
Jie eina atlikti pagrindinį momentą, kuriam ruošiasi visas pasaulis. Šią nuotrauką galime pavadinti: „Kai tampama karaliais“. Jie yra verti tos karūnos“, – teigė J. Majauskaitė-Staniulėnė.
Lietuviai linkę kaltinti orus, bet tai tik smulkmenos
Pasak moters, kartais lietuviai yra linkę kaltinti orus, tačiau ne tokios smulkmenos turėtų užgožti esminius dalykus.
„Kaip kažkas sakė, jei būtų švietusi saulė, tai būtų diskusijos: kodėl tie vaikai kepa. Toks kyla jausmas, kad niekada nėra teisingo momento. Jei lyja lietus – blogai, jei šviečia saulė – taip pat blogai.
Norėtųsi, kad mes visi matytume momento esmę. Esmė buvo, kad visas pasaulis liepos 6 dieną rinkosi vieningai sugiedoti Lietuvos himno. Nesvarbu, ar tai lietus, vėjas, audra ar sniegas.
Dažnai mes per smulkmenas pametame esmę. Man atrodo, kad vaikai dėl lietaus ar kitų dalykų tos esmės nepametė. Jie žinojo, dėl ko ėjo ir ką atliko“, – pažymėjo mama.