„Vakaro žinių" žurnalistai Naujųjų metų išvakarėse klausinėjo ekonomikos, politikos, sporto ir pramogų ekspertų, kaip Lietuvos žmonėms teks gyventi 2011 metais.
Žmonių pajamos nedidės
Romas LAZUTKA, Profesorius, socialinių mokslų daktaras:
Įvairios institucijos skelbia, kad 2011–aisiais Lietuvos ekonomika šiek tiek augs, tačiau žmonėms tai nebus reikšminga, nes augimo neatspindės jų pajamos. Tik bus kiek daugiau optimizmo, kad niekas nesmunka, nebus gąsdinimų, kad bus dar blogiau. Tačiau žmonių padėtis nebus geresnė. Užimtumas neaugs, nes įmonės bandys verstis su ta pačia darbo jėga. O tai padaryti nebus sunku, nes žmonės sutiks dirbti daugiau. Be to, tos įmonės po krizės yra persitvarkiusios ir prisitaikiusios prie naujų sąlygų. Pavyzdžiui, atnaujino technologijas, kad reikėtų mažiau darbo jėgos. Oficialųjį nedarbą mažins tik emigracija. Tą prognozuoti labai lengva, nes turime pavyzdį. Po vadinamosios Rusijos krizės 2001–2004 metais politikai irgi gyrėsi, kad ekonomika auga. O žmones tai piktino, nes jie to nejuto. Nedarbas irgi mažėjo tik emigracijos sąskaita.
Žmonių pajamos neaugs, nes nėra poreikio didinti algas, kai didelis nedarbas. Todėl valstybė irgi negaus daugiau pajamų, nes valstybės svarbios pajamos yra mokestis nuo darbo užmokesčio – įmokos “Sodrai" ir gyventojų pajamų mokestis. Didžioji dalis biudžeto pajamų yra PVM ir akcizai. Jie gaunami, kai žmonės perka. Tačiau daugiau neuždirbdami jie nepradės daugiau pirkti. Nebent šiek tiek padidės pirkimas dėl geresnės nuotaikos. Žmonės, kurie smarkiai nenukentėjo nuo krizės, bet buvo išsigandę dėl ateities ir smarkiau taupė, gal kiek atsipalaiduos. Bet prieaugis nebus didelis. Nedidės pajamos ir žmonių, kurie gauna išmokas iš „Sodros", todėl prie pirkimo didinimo jie neprisidės. Tačiau kainos gali kilti. Juk ir ekonomikai smunkant kai kurių prekių kainos, nors ir keista, kilo. Tačiau tai paaiškinama rinkų monopolizacija Lietuvoje. Todėl būtiniausios prekės ir branginamos. Vis tiek žmonės turės valgyti, turės susimokėti komunalinius mokesčius. O tie, kurie dominuoja tose rinkose, gali didinti kainas.
Politika liks spektakliu
Vytautas RADŽVILAS, filosofas, profesorius:
„Politikoje 2011–ieji bus labai panašūs į 2010 metus. Tikimybė, kad grius valdančioji koalicija, yra labai maža. Opozicijai paprasčiausiai nebeapsimokės rizikuoti savo autoritetu ir populiarumu prieš kitus Seimo rinkimus, kurie vyks jau 2012–ųjų rudenį. Koalicija galėtų griūti nebent tuo atveju, jeigu būtų skelbiami priešlaikiniai Seimo rinkimai. Bet tai faktiškai neįmanoma", – prognozavo V.Radžvilas.
Pasak profesoriaus, nebus didesnių pokyčių nė vieno valstybės valdymo lygmens – pradedant Vyriausybe ir baigiant savivalda.
„Ministrų kaita, jeigu ir vyks, bus nereikšminga. Savivaldos rinkimai bus toks pat demokratijos spektaklis ir parodija, kaip ir ankstesniais kartais. Todėl sumaišties tik daugės", – įsitikinęs pašnekovas.
Tačiau V.Radžvilas mato prošvaisčių tamsioje politikos padangėje.
„Kita vertus, yra visi požymiai, kad Lietuvos politikoje galbūt ir bręsta tam tikros permainos. Lūžio taškas bus pasiektas tada, kai bus aiškiai ir tvirtai įsisąmoninta, kad šiandien Lietuvos likimas priklauso tik nuo vieno veiksnio: ar ir toliau valstybę valdys politinės jėgos ir politikai, kurie neturi jokios tautinės ir valstybinės sąmonės ir yra pasiruošę mus tiesiog ištirpinti vadinamosiose viršvalstybinėse struktūrose, ar vis dėlto atsiras supratimas, kad šitos jėgos mūsų valstybę naikina, ir prasidės kitaip orientuotų jėgų telkimasis. Tokio telkimosi požymių, ypač sąmonėjimo požymių, jau yra, ir tai teikia šiek tiek vilties", – optimizmo įliejo profesorius.
Tiesa, V.Radžvilas čia pat pridūrė, kad tie pokyčiai, kurių užuomazgas jau lyg ir galima užčiuopti, pribręs dar negreitai. Bent jau ne šiemet.
„Noriu pasakyti, kad oficialiame politiniame gyvenime esminių permainų nebus, bet turėtų vykti bent jau profesionalų akiai matomi pokyčiai, tokias permainas brandinantys truputį vėlesniam laikui", – vylėsi filosofas.
Atiduodamas tikiesi gauti
Vytautas JUOZAPAITIS, Operos solistas:
2011–aisiais kultūra stos į gynybinį mūšį. Ar po mūšio bus daugiau gyvųjų, ar žuvusiųjų – kitas klausimas. Tačiau kovą dažniausiai pralaimi tie, kurie paskelbia karą. Besiginantieji paprastai yra teisūs, o Dievas visada yra teisiųjų pusėje.
Todėl ir išliks tie, kurie turi iniciatyvos, savigarbos ir orumo nesustoti, eiti pirmyn, ieškoti išeičių. O jų tikrai yra – paslėptų įstatymuose, ministerijų koridoriuose. Tai, kad kultūros žmonėms keliami mokesčiai, tik rodo, kad kultūra yra pripažinta lygiaverčiu ekonominiu partneriu, kaip mokslas, industrija, verslas. Vadinasi, kultūros atstovai galės reikalauti, o tai ir reikės daryti, lygiaverčių investicijų, programinių lėšų. Iš prašytojų tapsime reikalautojais, nes ką nors atiduodamas tikiesi ką nors ir gauti.
2011–aisiais turėtų keistis požiūris, kad kultūra yra neįgali, iš kurios galima tik sutaupyti ar ištraukti mokesčių. Artėja rinkimai. Gal į valdžią pagaliau ateis protingi žmonės, kurie suvoks, kad kultūra plačiąja prasme gali būti ne tik išlaikoma, bet ir pelninga. Turime unikalių kultūrinių produktų, kurie gali būti parduodami, ne tik remiami. Lietuvoje nėra kultūros šeimininko plačiąja prasme. Kultūros ministerijai Vyriausybės kontekste atitenka našlaitėlės vaidmuo.
Neturime nė vienos reprezentacinės salės, kurioje galėtume surengti didelį koncertą su orkestru, dviem chorais. Net Nacionalinė filharmonija išaugo iš savo rūbo, nebeatitinka poreikių. Visos salės yra katastrofiškos akustikos, technologiškai neparuoštos. Iš pagrindų griaunama kultūrinė sistema švietimo srityje. Menas vidurinėse mokyklose yra žemiau nei kritinė riba.
Turime pradėti didžiuotis savo rašytojais, gerbti kompozitorius, kūrėjus. Nuo valdžios požiūrio priklauso, kokia mūsų šalis išliks – savanaudiška, merkantilinė, tenkinanti tik primityviausius, menkiausius poreikius, ar orios tautos valstybė, kurioje norės gyventi mūsų palikuonys.
Pinigų liks tik geriausiems
Algirdas Raslanas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas:
2011–aisiais Lietuvos sporto visuomenė turi sutelktį dėmesį į prioritetinius dalykus: atranką į Londono olimpines žaidynes ir mūsų šalyje vyksiantį Europos krepšinio čempionatą. Kadangi vykstant olimpinei atrankai bus rengiama kur kas daugiau varžybų nei 2010–aisiais, o finansavimas išliks panašus, gali tekti taupyti jaunų ir perspektyvių sportininkų sąskaita, dėmesį sutelkiant į 50–70 geriausių atletų. Jokių abejonių nekyla dėl to, kad Lietuva surengs tikrai puikią krepšinio šventę, kuri apskritai bus viena didžiausių švenčių per visą laikotarpį po šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Svarbiausia – nebėgti įvykiams už akių ir rinktinei iš anksto nekabinti medalių, nors visi ir supranta, kad komanda yra pajėgi siekti aukščiausių tikslų.
Liūdina faktai, kad perspektyvius mūsų sportininkus vilioja užsienio šalys. Omenyje turiu ne tik į Rusijos glėbį sukančią Donatą Rimšaitę. Tokia tendencija plinta visame pasaulyje. Daug pinigų turinčios šalys perka svetimus talentus, o tam atsispirti galime tik vienu būdu – Lietuvoje sudarydami tokias pačias sąlygas tobulėti. Kito būdo nėra. Deja, šiuo metu finansinė situacija nelengva, todėl sportininkus tenka įkalbinėti neskubėti, nepriimti gyvenimą aukštyn kojomis apversti galinčių sprendimų ir palūkėti kiek geresnių laikų. Dabar mėginsime siekti bent to, kad stipendijos ir premijos padidėtų patiems geriausiems atletams.
Nedžiugina tai, kad komandinių sporto šakų atstovams gyvenimą apsunkins vėl keliami mokesčiai. Šioje situacijoje reikia ieškoti išeičių. Būtų labai nemalonu, jei dėl mokesčių politikos krepšinio klubai nebegalėtų tinkamai reprezentuoti Lietuvos. Pozityviau galima pažvelgti į mėgėjų sporto padėtį šalyje. Vis daugiau dėmesio kūno kultūrai ir sportui skiria rajonų savivaldybės, auga kūno kultūros populiarumas, 2011–aisiais Lietuvoje turėtų būti baigtos statyti 3–4 naujos sporto salės.
