„Dvi minutės šlovės“ – taip vadinasi LNK laida, kurioje savo talentus ar jų trūkumą rodo Lietuvos (ir ne tik) atlikėjai, stulbindami žanrų įvairove. Taip pat ten dalyvauja keturi žiuri komisijos nariai – Algis Greitai, Violeta Tarasovienė, Vitalijus Cololo ir Arūnas Valinskas. Jie tuos talentus ne tik vertina, bet ir komentuoja, taigi, turi progą ir, manyčiau, prievolę dar ir patys pasirodyti. Trys iš jų tą daro, sakykime, adekvačiai projekto formatui, neversdami iš principo „popsinės“ laidos asmeniniu šou. Apie ketvirtąjį to, žinoma, nepasakysi. Turbūt, nereikia nė sakyti, apie kurį kalbu?
Sekmadienio vakarą ši laida padovanojo kai ką išties nuostabaus – į sceną tarsi snaigės pasipylė mažutės balerinos. Tokios baltos ir nuostabios savo dar menkai koordinuotais vaikiškais judesiais ir naivia pastanga viską atlikti kuo geriau – juk pirmas kartas televizijoje! Per tą stengimąsi – juk nekeista – ir į taktą ne kažin kiek pataikė, ir sinchroniškumo gerokai trūko. Vėliau viena mažuliukė į klausimą, kiek jai metukų, atsakė „tlys“, o laidos vedėjas Vytenis Pauliukaitis pranešė, kad tai šokių baletas „Coda“, atvykęs iš Klaipėdos. Laida tiesioginė, vadinasi prieš pasirodant jau buvo įveikti trys šimtai kilometrų į vieną pusę apsnigtais keliais... Tačiau ką reiškia nuovargis, kai degi entuziazmu, ar ne?
Po saikingai atlaidžių ir reikalo esmę suprantančių vyresnių dėdžių ir tetų tonu išsakytų pirmųjų trijų žiuri komisijos narių pastabų mikrofoną į rankas paėmė Arūnas Valinskas. Jau geriau jis būtų to nedaręs! Tiesą sakant, geriau to nebūtų daręs nei tą vakarą, nei kada nors gyvenime apskritai – nes prie ko jis prisiliečia tą „supošlina“ (nenorminis žodis čia pasirinktas neatsitiktinai – juk apie ką kalbame ?!) Cituojant patį A.Valisnską, dabar jau buvęs „vienas iš trijų svarbiausių valstybės asmenų“ (net nepatogu klausti – kuriuo pagal svarbumą jis save laikė?) išnarstė mažąsias balerinas taip „profesionaliai“, kaip tik žmogus, 20 metų praleidęs scenoje ir eteryje ir tegali padaryti – iš čia ir straipsnio pavadinimas, beje. Labai tikiuosi, kad mažosios šokėjėlės nesuprato, ką tas piktas dėdė šneka, tačiau labai gali būti, kad vyresnioji ten buvusių mergaičių grupė buvo emociškai sužalota. Na ir kas? Užtat A.Valinskas „paturėjo“ dar kelias minutes papildomo eterio! Tiesą sakant, „paturėjo“ jisai mus visus, nuolankių veršių stiliumi kenčiančių jo du dešimtmečius trunkantį chamizmą. Juk jau kažin kada šis tipas, vesdamas Palangoje, berods, „Šlapių marškinėlių šou“, sugebėjo ant jūros kranto išrikiuoti apie dešimt jaunučių panelių (kas ten žino, ar formaliai jos jau buvo pilnametės – skaityk, „vsio zakonno“ – ar dar ne) ir lyg niekur nieko sukomandavo joms (cituoju iš atminties) „o dabar marš į vandenį papų mirkyt“. Lietuviai – santūri tauta, prarijo piliulę tylomis... Pagaliau, kas čia tokio, juk neprievartauja. Mums taip tyliai kenčiant, toji kiaulė išties užlipo iki altoriaus. Seime, tiesa, jo patologinė arogancija neprilygo A. Kubiliaus ligos klinikai, tad ir „žvaigždė“ kaip mat perdegė, tačiau TV eteryje A.Valinskas tebediktuoja madas, o mes ir toliau verčiami „puoštis“ pagal jo skonį ir išprusimą.
Rašau šį tekstą kaip protestą, kaip viešai išsakomą nuomonę, kad man nepatinka susireikšminusio išsišokėlio komentarai – net tokių komentarų galimybė – kai kalba eina apie vaikus ir jų talentus. Aš nenoriu ir nesutinku, kad toks vulgarus tipas, koks yra Arūnas Valinskas, ir toliau aiškintų, kaip ateityje atrodys Lietuvos šou verslas. Kodėl? Na, jei dar trūksta pavyzdžių, štai dar viena citata iš jo sekmadieninio „rečitalio“, apibūdinant žiuri komisija, t.y. savo kolegas ir patį save: „čia sėdi trys balvonai ir balvankė“. Po tokio prisistatymo net tokie toli gražu akademinių estetų neprimenantys šoumenai, kaip A.Greitai ar V.Cololo palyginus atrodo tarsi nekalti angelėliai. Ponia Violeta, kaip turiu progos prisiminti, taip pat moka ir išsakyti, ir apginti savo nuomonę, tačiau pavadinti moterį „balvanke“ – jau reikia būti visišku „valinsku“.
Pabaigai priminsiu, kad bene vienintelį kartą Arūno Valinsko chamiški „talentai“ adekvatų įvertinimą gavo Kaune. „Vertino“ ne itin tolerantiški „bachūriukai“, kurių su tyliąja ir santūriąja Lietuvos dalimi net ir lyginti nelabai išeina. Po to „garsenybė“ kurį laiką vaikščiojo su pamušta akimi. Atrodo, su chamu ir chuliganu – nesvarbu, kiek eterinio laiko jis būtų sugadinęs ir kaip labai reikšmingu ar susireikšminusiu asmeniu tapęs - tik taip ir reikia kalbėti. Visais kitais atvejais – tai tik tuščias burnos aušinimas. Kaip žinia, esu iš Kauno, tad jei ponas A.Valinskas norėtų adekvačiai pasiremontuoti charakterį – prašau atvykti, nepasididžiuoti.
