Raimonda: jie patys mane pasirinko
„Jie stovėjo prie mūsų namų durų ir prašė pagalbos. Kai paklausiau, kodėl jūs norite pas mane, vaikai atsakė, kad tėvai jų neįsileidžia į namus, ir jie neturi kur daugiau eiti. Vieną kartą, antrą, trečią“, – pasakoja prieš 8-erius metus prasidėjusią istoriją viena jauniausių Lietuvoje globėjų – Šiaulių rajone gyvenanti Raimonda Damskienė.
24-erių metų moteris su vyru augina du savo vaikus – 5-erių metų berniuką ir 8 mėnesių mergaitę, bei globoju dar du – 11-os metų berniuką ir 15-os metų mergaitę. Jau treti metai moteris yra oficiali šių vaikų globėja.
„Ta mergaitė – ir man, ir vyrui visai svetima, o berniukas – mano vyro pusbrolis. Todėl vyras norėjo priglausti tik berniuką, nes mergaitė – kito tėvo. Bet aš pasakiau, kad jie yra brolis ir sesuo, ir jų išskirti negalima. Taip ir priglaudėme abu, – pasakoja Raimonda ir šyptelėjusi priduria, kad tai nutiko tuo pat metu, kai jiedu su vyru dar tik planavo bendrą savo ateitį. – Taip mano gyvenime iš karto ir atsirado jie visi“.
„Šių vaikų tėvai alkoholikai. Bet kai vaikus iš jų paėmė pirmą kartą, mes kaip įmanydami stengėmės padėti, tačiau nieko neišėjo: vaikus jiems gražino, bet po keturių mėnesių vėl paėmė, nes tėvai net smurtavo prieš vaikus. Vaikai nei išmaudyti, nei aprengti buvo, o mokykla skundėsi, kad jie net namų darbų nepadaro. O kai atėjo pas mus, viskas pasikeitė – vaikai tikrai geri ir dabar turi viską, ko anksčiau nieko neturėjo“, – pasakoja jauna moteris. Prieš kurį laiką jos namuose pusantrų metų glaudėsi ir vyresnioji globotinių sesuo su vaikučiu, kurią tėvai paprasčiausiai buvo išviję iš namų.
„Ji buvo 16 metų, kai tėvai ją išvijo, tai ji ir glausdavosi tai pas vienus giminaičius, tai pas kitus, tai pas pažįstamus. O išginė ją todėl, kad ji netvarkė tėvų prišniaukštų namų – jų „bardako“. Nebuvo jiems tarnaitė. Ir ta mergaitė, kuri dabar pas mane, jiems buvo kaip tarnaitė. Jie net siųsdavo vaikus parnešti „pilstuko“, kad tėvai turėtų ko išgerti“, – piktinasi R. Damskienė. Nepaisant to, moteris sako, kad jeigu ne beviltiška padėtis, niekada nebūtų ryžusis atimti vaikų iš jų biologinių tėvų. Mėgina apie juos su vaikais kalbėtis ir dabar, bet nei broliukas, nei sesutė nenori pas juos grįžti, o tėvams, atrodo, vaikų visai nereikia.
„Jau pusantrų metų nė vienas iš tėvų nepalankė savo vaikų. Bandau juos kviesti, bet tuščiai. Sako „mums nereikia vaikų, mes ir taip gerai gyvename, – apgailestaudama pasakoja Raimonda ir priduria: – Jeigu taip gyvenimas lems, aš užauginsiu ir juos, ir jų vaikus auginti padėsiu. Gyvenimas nenuspėjamas“.
Bronė: auginti ne savo vaikus – dešimt kartų didesnė atsakomybė
Mama Bronė Šinušienė dar kartą tapo jau užauginusi keturis savo vaikus – tada, kai prieš 8-erius metus atvėrė savo namų duris trims sesers vaikams. Jauniausiajai iš jų – mergaitei tebuvo pusantrų metukų. Jų tėtis buvo miręs, o kas nutiko seseriai, moteris nelinkusi prasitarti. Tik džiaugiasi, kad jos vaikai ir globotiniai – berniukams dabar 16 ir 12 metų, o mergaitei 10 metų – puikiai sutaria. Su kitais giminaičiais taip pat. O štai mamos ir vaikų santykiai taip ir nepagerėjo.
„Mano vaikai, nors jų amžiaus skirtumas nemenkas ( vyriausiajam jau tada buvo beveik 20 metų), su globotiniais labai gerai sutaria. Su globojamų vaikų tetomis ir dėdėmis iš tėvo pusės taip pat neturime jokių problemų. O su mama jie bendrauja tiek, kiek mama ateina pas mus, – pasakoja B. Šinušienė ir priduria: – Vaikai viską supranta. Jie mato, kokiu keliu eina mama. Mes kalbame apie tai, ir vaikai vertina protingai“.
Pasak moters, nors globotinių patirtis skaudi, jų problemos niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų problemų. Tačiau tiems, kurie ryžtasi priglausti ne savo vaikus, turi prisiimti ir didelę atsakomybę. „Tai didelė atsakomybė. Nors tai mūsų kraujas, sesers vaikai, bet atsakomybė tikrai didesnė, negu auginti savo vaikus. O auginti svetimus – gal net 10 kartų didesnė“, – sako moteris.
Ingrida: globotiniai man jau ir anūkų padovanojo
„Norėjau padaryti gerą darbą, ir nusprendžiau, kad reikia užauginti vieną vaiką, kuriam trūksta artimųjų dėmesio. Bet likimas už mane nusprendė – buvo trys mergaitės, sesutės. Vaikų juk neišskirsi, tad vietoj vienos užauginau tris. Globojau, globojau, jos užaugo, sukūrė šeimas. Jau turiu ir 4 anūkus. Kai buvo mamos diena, atėjo mažutė 2 metų anūkėlė, gerbera beveik už ją didesnė, ir sako: „Atėjo pasveikinti močiutės“, – pasakoja Šiaulių rajone gyvenanti Ingrida Volosova.
Ši istorija prasidėjo prieš 12 metų. Jauniausiajai iš trijų sesučių tuomet buvo 8-eri, o visai neseniai visi draugiškai atšventė jos 20-metį. O vėliau moteris įkūrė šeimyną, ir dabar jų namuose auga net 11-a vaikų.
„Kai tos trys mergaitės ir mano vaikai užaugo ir išsiskirstė, pasidarė liūdna, kad namai ištuštėjo. Tada pradėjau minti kelius, ir prieš 6-erius metus įkūriau šeimyną. Tie vaikai, kurie į ją atėjo būdami paaugliais, taip pat jau užaugo. Tris jau išleidau į gyvenimą. Beveik visus vaikus, kurie atėjo pas mus į šeimą, mes krikštijome, nes iš savo biologinių šeimų dauguma vaikų atėjo nekrikštyti. Mano dukra taip pat turi savo krikšto dukrą – vieną iš mūsų globotinių. O su pirmosiomis trimis augintinėmis ir dabar bendrauja taip, lyg būtų tikros seserys“, – pasakoja moteris. Ji prasitaria, kad dukra, kuri dabar išvykusi iš Lietuvos, visuomet nekantrauja susipažinti su naujais šeimynos nariais.
„Su mažiukais, kurie neseniai pas mus atėjo, ji per „skype“ susipažino, nes labai nekantravo juos pamatyti. Susipažino, ir netrukus jau dovanėlę atsiuntė. Štai taip ir bendraujame“, – šypsodamasi sako jaunatviška moteris, jau daugiau kaip dešimtmetį dalijanti savo širdies šilumą visam būriui jos pritrūkusių vaikų. Tiesa, prisipažįsta ji, vyras iš pradžių skeptiškai vertino žmonos norą rūpintis tokiu dideliu būriu vaikų, tačiau Ingrida jį įtikino.
„Aš jau auginau pirmąsias tris mergaites, kai mes susituokėme, ir jis sakė, kad šitas užauginsime ir viskas. Bet kai jos užaugo , ir jis suprato, kad man kažko trūksta, negaliu savęs realizuoti. Kalbėjomės, tarėmės, ir abu nutarėme, kad mums reikia steigti šeimyną“, – prisipažino Ingrida. Pasak jos, dabar dėl tokio jų sprendimo, vyras taip pat nesigaili. Atvirkščiai, labai padeda žmonai.
Moteris prisipažįsta, kad jei ne jos gerai uždirbantis vyras, kažin ar galėtų rūpintis tokiu būriu vaikų – šeimynos „galvos“ atlyginimas nedidelis, o darbas trunka 24 valandas per parą. „Atskaičius mokesčius, man lieka mažiau, negu skiriama vaikams. O jiems išleidžiame daug. Pavyzdžiui, mūsų vaikai augdami nieko nelaužė, o šitie vaikai vis dėlto ateina pikti. Kol jie išmoksta gyventi kitaip, būna, kad ir sulaužo kai ką. Todėl išlaidos dar padidėja“, - kalba I. Volosova.
Vaikai nori bendrauti, bet grįžti pas tėvus neskuba Ingrida Volosova pasakoja, kad pirmosios trys mergaitės buvo našlaitės, tačiau dar gyvi būdami tėvai jų neaugino. O kiti jos globotiniai šeimynoje atsidūrė dėl to, kad jų šeimose alkoholis buvo svarbesnis už vaikus. Tačiau kalbėti apie tai, ką jie patyrė ir padėti jiems bendrauti su tėvais, jei jie gyvi, su vaikais būtinai reikia.
„Aš vaikams visada sakau, kad tėvai yra tokie, kokie yra, bet jie suteikė jums gyvybę ir juos reikia gerbti, kaip besiklostytų jų gyvenimas. Ir kapus vaikai dabar jau lanko – kartu juos tvarkome, nors anksčiau jie vaikai tėvų kapus buvo pamiršę. O su tais tėvais, kurie gyvi, daugiausia bendraujame telefonu. Kai kada jie atvažiuoja į mūsų namus aplankyti vaikų, bet dažniausiai atvažiuoja močiutės – jeigu iš šeimos vienas vaikas nuklydęs ir negali pats savo vaikų auginti, močiutės labai jais rūpinasi. Išleidžiame pas jas ir atostogų, ir savaitgalį pabūti. Jei tik vaikai nori, patys juos nuvežame“, – patirtimi dalijasi Ingrida.
Pasak jos, daugelio globotinių tėvų gyvenimas jau nepasikeis, bet yra ir tokių, kurie supranta, ko neteko ir norėtų susigrąžinti vaikus.
„Kalbamės, bendraujame. Vieni jau lyg ir norėtų susigrąžinti du mažučius vaikus. Pusantrų metų jie visai nesirodė, bet dabar radome bendrą kalbą. Tik nežinau, ar vaikai norės grįžti į šeimą – jie jau skiria, kaip gyveno su mama, ir kaip jie gyvena čia – jie nori to geresnio gyvenimo. Bet vaikams vis tiek labai reikia ir biologinės mamos – jie nenori grįžti, bet nori bendrauti. Vaikai sako: „Mes nenorime iš čia išeiti, bet norime pabūti su tėvais. Ir sudarome jiems sąlygas“, – pasakoja moteris, kurią mama mielai vadina pusantros dešimties jos išaugintų ir auginamų vaikų.
Sociologė: vaikus reikia iš naujo mokyti mylėti ir būti mylimais
Vaikai į globėjų šeimas ateina skirtingais keliais ir su skirtinga patirtimi, todėl globėjams dažnai tenka spręsti nelengvą uždavinį – kaip išmokyti globotinius priimti tėvus tokius, kokie jie yra, ir nesuteikti vaikams dar daugiau skausmo, sako sociologė Irena Eglė Laumenskaitė.
„Susiduria du skirtingi pasauliai – globėjų šeima ir jų pastangos atkurti vaiko emocinę pusiausvyrą, nukreipti jį nuo smurtinės patirties ir kartu išmokyti bendrauti su tėvais, seneliais, kitais giminaičiais, išmokyti adekvačiai vertinti tai, ką patyrė. Vaikas turi savo istoriją, kuri yra svarbi, ir jis turi ją žinoti, bet kartu reikia padėti jam suprasti, jog ne viskas gyvenime taip paprasta, ir kad jo biologiniai tėvai ne iš blogos valios taip elgiasi, kad jie patys galbūt nepatyrė šeimoje meilės, išgyveno sudėtingas situacijas, turi tam tikrų priklausomybių“, – aiškina sociologė.
Jos teigimu, patyręs meilę ir rūpestį, kurių anksčiau stokojo, vaikas įstengs suvokti ir deramai įvertinti savo patirtį, todėl būtent globėjams tenka iššūkis – padėti globojamiems vaikams vėl patirti atgauti gyvenimo džiaugsmą, išmokti būti mylimiems, mylėti, atsiliepti, nes jie kai kada net slepia savo prieraišumą.
„Tik taip galėsime padėti vaikams atkurti normalų jo santykį su pasauliu ir žmonėmis, kad jie galėtų tolerantiškai priimti artimuosius, kurie dėl savo ar ne dėl savo kaltės yra patekę už visuomenės ribų“, – portalui balsas.lt sakė sociologė I. E. Laumenskaitė, pridūrusi, kad atsiriboti nuo jų – ne pats geriausias sprendimas.
„Reikia dėkoti tiems žmonėms, kurie nesibaimina visų šių problemų ir priima vaikus į savo šeimą, gražina juos į gyvenimą. Bet pirmiausia reikia stiprinti dėmesį šeimą, kad tokių nelaimingų vaikų būtų kuo mažiau“, – apgailestaudama, kad greitai to pasiekti nepavyks, apibendrina sociologė.
