Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sako, kad šeima nepajėgi užtikrinti geriausių vaiko interesų. Ar tikrai valdžia geriau nei tėvai žino, kas geriausia vaikui? Mokymas namuose nėra naujovė. Jungtinėse Amerikos Valstijose tokia mokymo forma propaguojama jau penkis dešimtmečius. Mokyti namuose leidžia ir 23 Europos šalys, tarp jų kaimynai – lenkai, latviai, estai. Taip pat lietuvių emigrantų pamėgtos Jungtinė Karalystė ir Norvegija.
Tėvai ugdymą namuose pasirenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausia – nepasitenkinimas mokykline ugdymo sistema ir jos rezultatais. Deja, dėl to, kad daug Lietuvos mokyklų ugdymas nėra pakankamai kokybiškas mažai kas ginčytųsi.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrimai rodo, kad mūsų penkiolikmečių matematikos, skaitymo, gamtos mokslų gebėjimai, finansinis raštingumas, bendradarbiavimo įgūdžiai nesiekia kitų tirtų šalių vidurkio. Didžioji dalis mokinių tarptautiniuose tyrimuose susitvarko tik su žemiausio žinių lygmens užduotimis. Žinias taikyti ir problemas spręsti sugeba tik nedidelė dalis lietuvaičių.
Ar kokybiškesnio ugdymo siekdami tėvai tikrai nusikalsta vaiko interesams? Ar nėra didesnis nusikaltimas laikyti šeimas, kurios pasiryžusios skirti savo laiką ir žinias, įkalintas prastos kokybės mokyklose? Žurnalo „Reitingai“ tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje yra mokyklų, kuriose didžiausias matematikos balas yra 4 iš dešimties. Ir tai nėra pavienių mokyklų problema. Matematikos žinių lygis visose šalies gimnazijose, skaičiuojant ir demonstruojančias aukščiausius įvertinimus, siekia tik 4,74 balo. Panaši situacija su visais tiksliaisiais mokslais.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai neįtiko ir sąlygos bei reikalavimai tėvams, siekiantiems vaikus ugdyti šeimoje, nors siūloma numatyti, kad tėvai turėtų sudaryti sutartį su mokykla, vaikus ugdyti pagal bendrojo ugdymo programas, o mokykla turėtų teisę tikrinti šeimos sąlygas. Bet to, siūloma, kad namuose ugdomų vaikų gebėjimus vertintų specialistai, mokykla teiktų medžiagą, konsultuotų, vertintų mokinio pažangą ir socializacijos užtikrinimą. Atrodo, kad reikalavimų ir pagalbos daugiau nei reikia.
Mokomasi būtų tų pačių dalykų kaip ir mokykloje, tai, ko išmokstama būtų tikrinama. Tik ugdymasis vyktų ne tarp keturių klasės sienų, bet namuose, kelionėse, muziejuose, gamtoje ir kitose vietose, į kurias su 30 paauglių būriu, mokytojams nuvykti pavyksta ne taip jau dažnai.
Atrodo įstatymo pataisų rengėjai apgalvojo ir pasiūlė, kaip minimizuoti riziką. Jei šie reikalavimai pasirodė pernelyg abstraktūs, buvo galima prašyti juos detalizuoti poįstatyminiuose aktuose.
Tačiau įstatymo projektui Vyriausybė dega raudoną šviesą, nepaisant net to, kad mokymas namuose Lietuvoje šiuo metu yra vieša paslaptis. Šeimos, turinčios individualių poreikių yra priverstos dangstytis ligos, specialiųjų poreikių pažymomis, kurios šiandien suteikia teisę pasirinkti nuotolinį mokymą. Nemažai šeimų kraustosi į kitas šalis, kuriose ugdymas namuose yra legalus.
Tyrimai rodo, kad kai kuriais atvejais mokymas namuose teigiamai veikia ne tik akademinius vaikų pasiekimus, bet ir emocinę savijautą. Namuose mokyti vaikai ir stoja į universitetus, ir randa darbą. Mokymo namuose ragavo nemažai žymių praeities ir šiandienos žmonių, nuo Vinstono Čerčilio iki Justino Bieberio.
Lietuvoje, apskritai, mokymo programos, reikalavimai ir instrukcijos į klases nuleidžiami ekspertų ir valdininkų, mažai pasitikėjimo ne tik šeima, bet ir mokytojais. Tai yra kliūtis švietimo proveržiui – atsakomybės atėmimas iš tų, iš kurių reikalaujame rezultato.
Mokymas namuose nėra panacėja, jis tinka ne visoms šeimoms ir negali išgydyti visų mūsų švietimo sistemos ligų. Bet argumentas, kad valdžia geriau nei tėvai gali pasirūpinti vaikais – skamba kaip totalitarinio režimo, o ne laisvos visuomenės šūkis.
Marija Vyšniauskaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto švietimo centro vadovė.
