Žmonėms, kurie bent nedidelę sąmoningo savo gyvenimo praleido „prie sovietų“, ko gero, nereikia pasakoti, koks istorinis veikėjas buvo Pavlikas Morozovas. Išaukštintas propagandos, jis tapo ir rėksmingų pionieriškų-komjaunuoliškų brošiūrų herojumi, ir pašaipių anekdotų personažu.
Tiems, kurie neprisimena ar tiesiog nežino, apie ką kalbu, priminsiu: berniukas išduoda komisarams savo tėvą ir dėdę, slepiančius duoną nuo „pačios teisingiausios“ bolševikų valdžios. Už tai tėvui skiriama žiauri bausmė, o Pavlikas tampa šlovingu didvyriu. Tiesa, šlovė jį pasiekia po mirties, nes giminės savaip atsiskaito už tokį „didvyrišką“ jo poelgį. Na dar buvo ir asmeninis motyvas – Pavlikas nekentė tėvo, nes šis nuolat mušė motiną. Tiesa, pastarojo fakto sovietinė propaganda nenagrinėjo, nors apie tai ir užsimindavo, tad jis buvo žinomas tik specialiai besidomėjusiems anais įvykiais.
Tiek to. Iš gūdaus Rusijos kaimo persikelkime į europietiškai lietuvišką šiandieną...
Gyveno kartą vaikinas ir mergina, ir ne šiaip gyveno, o kartu. Kaip vaikinas užsidirbdavo duonai kasdieninei, istorija nutyli, tačiau mergina darė tai, kas įprasta, nors ir nelegalu, – prekiavo kontrabandinėmis cigaretėmis. Ši pasaka tęstųsi ilgai ir laimingai, tačiau atstūmė mergina jaunikį . Ir sukilo vaikino širdyje pilietiškumo jausmas, ir nuskuodė jis pranešti apie nedorėlę panelę tiems, kam priklauso...
Be abejo, veiksmas pagirtinas vien dėl to, kad neseka lietuviškomis tradicijomis, kurios moko įskiepyti merginos meilę pasigavus ją kur nors patvoryje ir liaudiškais paprastais žodžiais išreiškus nepasitenkinimą dėl įžeistų jausmų. Tradicijas šį kartą pademonstravo kita pusė. Atstumtą jaunuolį aplankė merginos giminės, žodžiu ir veiksmu paaiškinusios, kad skųsti pilietiška, tačiau negražu.
Lietuva jau sugrįžo į laikus, kuomet valdžia su savo piliečiais įprato bendrauti skundų kalba. Pasirašyti ar anoniminiai, pagrįsti ar atvirai šmeižikiški, rašyti etatinių skundikų ar pirmą kartą neteisybę patyrusių žnmonių, – jie keliauja į valdiškas institucijas, juos skaito, registruoja, svarsto. Taip liepia įstatymai. Juk tiesiog paprasčiau sulaukti skundo, ji patikrinti ir, nepriklausomai nuo galutinio rezultato, atsiskaityti už įvykdytą darbą. Kai kurie piliečiai vėl prisiminė, kad skundas valdžiai yra puikus dalykas norint išspręsti visai kitas, su skundo tema tiesiogiai nesusijusias problemas. Ir kaip gi neprisiminti, jei esi tiesiog skatinamas anonimiškai įskųsti savo priešą.
Puikiai pamenu, kaip nepriklausomoje Lietuvoje atsirado pirmasis anoniminis pranešimų priėmimo telefonas. Tai buvo laikmetis, kuomet teisėsaugininkai nesidrovėdami viešai lėbaudavo su „autoritetingais“ nusikaltėlių pasaulio veikėjais, o pilietis, iš tiesų tapęs nusikaltimo auka ar svarbiu liudytoju, nebuvo tikras, ar jo pareiškimas iš artimiausio komisariato nenukeliaus pas tuos pačius nusikaltėlius. Tuomet ONTT atidarė vadinamąją „karštą liniją“. Tais laikais tai buvo neišvengiama ir teisinga.
Tačiau po dešimtmečio jau turime tiek „karštų linijų“, kad lengviau išvardinti institucijas, kurios vis dar nerado priežasties atsidaryti nuosavo anoniminių „skundų langelio“. Pateikti anoniminį skundą juk taip pilietiška. Beje, informatorių logika kartais būna paprasta: pasitvirtins ar nepasitvirtins, tačiau priešą vis tiek patampys po „valdiškus namus“. Mane puikia supras tie, kuriems nusišypsojo laimė gyventi greta pernelyg aktyvių skundikų.
Blogiausia, kad atviras skundimas jau laikomas „pilietiškumu“. Žiniasklaida dažnai prabyla skundikus palaikančiomis antraštėmis, pvz., „Jaunuolis nukentėjo už pilietiškumą“. Negi skundas iš keršto yra pilietiškumas? Jei taip, tuomet Lietuva didžiausią „pilietiškumo“ pakilimą išgyveno 1940-1953 metais. Kiek atsirastų tų, kurie norėtų, kad sugrįžtų tokie laikai?
Paradoksalu, tačiau skundus nuolat tyrinančios institucijos pasidaro ypač lėtos, kuomet į jas kreipiasi kryptingai vienu ar kitu klausimu dirbantys visuomenininkai ar bendruomenių atstovai. Tuomet valdiškos institucijos sutartinai siūlo kreiptis tiesiogiai į teismus ir joms netrukdyti. O kartais iš tokių institucijų nepavyksta net išpešti reikiamo dokumento ar tiesiog svarbios informacijos. Su tomis pačiomis bėdomis susiduria ir pavieniai pareiškėjai, „užkabinę“ rimtesnes problemas. Taip vietinė policija gali mėnesių mėnesius nagrinėti skundus dėl pareiškėją žudančios „kosminės spinduliuotės“ ir tuo pačiu nekreipti dėmesio apie jų pašonėje veikiantį narkotikų platinimo tašką. Būtent tokia padėtis, beje, susiklostė viename Kauno rajone.
Galima būtų ilgai nagrinėti, kodėl pilietinis aktyvumas siekiant atverti visuomenės skaudulius pavirsta skundimo, dažnai anonimiško, vajumi. Tačiau viena iš priežasčių tiesiog akivaizdi. Vienas VMI atstovas, kalbėdamas apie pranešimų (taip oficialiai vadinami skundai) efektyvumą, visai neseniai pripažino, kad visiškai pasitvirtina tik vienetai, iš dalies – mažuma, o absoliuti dauguma jų yra tiesiog neapgristi. Kitose institucijose rezultatas greičiausia bus dar prastesnis nei VMI. Bet užtat vyksta darbas. Darbas vardan darbo.
