Vidurvasarį iš valdančiosios daugumos nasrų vis dėlto pavyko išplėšti patariamąjį referendumą dėl naujos atominės elektrinės (AE) statybos. Tiek to, nekreipkime dėmesio, kad šis referendumas – tik patariamasis. Juk Lietuvoje viskas, kas kyla „iš apačios į viršų“, gali būti tik patarimas, o atvirkštiniame variante – imperatyvas. Ant piliečių galvų tiesiog numetami įstatymai, įsakymai, nutarimai, potvarkiai ir instrukcijos – imkite ir pakluskite.
Kartais net nesuprasi, kam paklusti, nes potvarkis paneigia įstatymą, o potvarkio vykdymą reglamentuojanti žinybinė instrukcija – patį potvarkį. Tuomet lieka du būdai: arba nusispjauti ir, tapus teisiniu partizanu, išradingai slėptis nuo įstatymo-įsakymo-nutarimo-potvarkio-instrukcijos sargų, arba keliauti jau minėtu keliu iš „apačios į viršų“ – apeliacijų ir skundų kopėčiomis kopti į teismų viršūnes.
Sardonišką juoką sukeliantis LR Konstitucijos straipsnis skelbia: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Gražiai skamba. Jei pakartočiau šią mantrą kokį tūkstantį kartų, gal ir įtikėčiau, kad taip ir yra. Apskritai Lietuvos Konstitucija galima prilyginti religinei literatūrai: arba tiki nereikalaudamas įrodymų, arba renkiesi Giordano Bruno kelią ir esi spirginamas ant laužo. Juolab kad visuomet atsiras tų, kurie į laužą įmes kaitrią pliauską. Kad ir tas pats garbingasis pilietis M. Adomėnas, kuris savo kolegoms, balsavusiems už referendumo paskelbimą, sugebėjo išaiškinti: „Istorija parodys, kiek kas gavo už šį balsavimą, iš kurios šalies atėjo, kas yra tie išdavikai“.
Kaip sakoma, kiekvienas sprendžia pagal save. Jei M. Adomėnas įsitikinęs, kad parlamentinis darbas paremtas principu „netepsi – nevažiuosi“, tada įrodinėk neįrodinėjęs, kad parlamentarai yra deleguojami rinkėjų ir privalo atsižvelgti į jų norus. Juk absoliuti piliečių dauguma vis dėlto norėtų sužinoti, kiek kainuos naujoji AE ir kas už ją mokės. Ir kas atsakys, jei projektas papildys tokių didingų statybos objektų kaip nacionalinis stadionas, valdovų rūmai ir branduolinių atliekų saugykla sąrašą?
Turėtume garsiai džiaugtis, kad paskelbus referendumą atsiras galimybė gauti išsamią informaciją apie AE projektą ir pamatyti rimtus AE šalininkų veidus, aiškinančius tautai, kaip suklestės Lietuvos ūkis pastačius šį technikos stebuklą. Tačiau šį malonumą turbūt atims netrukus prasidėsianti priešrinkiminė karštinė, ir mes galėsime stebėti tik šviežiai iškepto branduolinės energetikos specialisto R. Žilinsko ir emocingosios merės D. Štraupaitės „agitbrigados“ pasirodymą. Įdomu, kokį repertuarą paruoš ši porelė? Seną tragikomediją „Rusai puola“, naują detektyvą „Atrask skandinavų pinigus žaliųjų kišenėje“ ar pantomimą „Lietuva be elektrinės – Lietuva be ateities“? Kita vertus, gali būti linksma. Vis įdomiau nei žiūrėti VAE užsakytus klipus, kuriems ši valstybinė įmonė išleido daugiau nei reikia referendumui surengti. Gal net dvigubai daugiau, nes, pasak Z. Vaigausko, tereikia pakeisti kai kurias referendumo nuostatas, ir pastarasis kainuotų ne 4, o tik 2 mln. litų.
Beje, nacionalinis stadionas iki šiol mums kainavo tiek, kad pakaktų surengti 32 referendumus, Valdovų rūmai – 42 referendumus, o branduolinių atliekų saugyklos statybų metu „pamesti“ pinigai – 250 referendumų. Ilgai ieškojau, kas galėtų kainuoti tik 4 mln., tačiau net nedidelė Seimo rūmų senosios dalies rekonstrukcija kainavo daugiau nei 6 mln. litų... Ek, kaip smagu girdėti valdančiųjų verkšlenimus dėl „baisių“ referendumo išlaidų...
Taigi kas laimėjo ir kas pralaimėjo paskelbus referendumą? Pralaimėjo visi, esantys dabartiniame politiniame Olimpe? Nieko panašaus. Ateinančio referendumo rezultatai neprivalomi, todėl jis tampa prizu būsimiems valdantiesiems. Reikia būti ne šiaip naiviam, o supernaiviam, kad nesuprastum, jog tas, kas pradės didžiąsias statybas, tas iš jų ir užsidirbs. Nė viena iš keturių apklausose pirmaujančių partijų nėra pasisakiusi prieš „taikų atomą“, t.y. visos jos pasiliko sau galimybę pažaisti statybų aikštelėje. Be abejo, jei referendume būtų pasakyta „Ne“, tektų peržengti per piliečių valią, tačiau ar tai pirmas kartas? Dar blogiau, jei referendumas neįvyktų. Tuomet rinkėjai savo sprendimų teisę atiduotų naujajai valdžiai.
Pilietinės sąmonės augimo prasme net ir patariamasis referendumas yra aiškus laimėjimas. Štai čia abejonių nėra. Jei nebūtų spaudimo iš aktyvių piliečių, visuomenininkų ir objektyvią realybę matančių politikų – nebūtų ir diskusijos apie jokį plebiscitą. Priminsiu panašų atvejį, kuomet visuomenei tinkamai nesureagavus viskas baigėsi LEO LT. Ir nėra svarbu, kad vadovaujantis neįvykdomais referendumo įstatymo reikalavimais aktyvistams pavyko surinkti tik 110 tūkst. parašų. Svarbu, kad buvo duotas aiškus signalas – piliečių valia yra aiški. Be abejo, mes negyvename visuomenėje, kurioje politikų sprendimus gali lemti net paprastos visuomenės nuomonės apklausos, kaip, pvz., Prancūzijoje ar JAV. Tačiau spaudžiami būtinybės laimėti rinkimus tik ciniškiausi politikai gali sau leisti prabangą kvestionuoti ne tik piliečių norus, bet ir šalies konstituciją.
Tokia jau Lietuvos politinė sistema. Piliečiai gali kažką pakeisti tik, liaudiškai tariant, „pastatę ant ausų“ politikus. Tai padaryti pavyks, jei rudenį bus pasakytas aiškus „Ne“ AE statyboms.
Vitalijus Balkus
