Kai klausiama, kas geriau – privati ar valstybinė medicina, tokį klausimą, prisipažinsiu, laikau ne tik kvailu, bet ir nekorektišku. Išimtinai valstybinė medicina egzistuoja tik vienoje santvarkoje, todėl plačiau ties ja nesustosiu. Ir taip aišku. Pakanka pažvelgti į Šiaurės Korėją ir galime nebegrįžti į pokalbius apie sovietmetį. Tačiau jei manote, kad pulsiu ginti privačią mediciną, kurios atstovai pradėjo tikrą Kryžiaus žygį prieš sveikatos apsaugos ministrą Vytenį Andriukaitį, jums taip pat teks nusivilti. Anaiptol! Ministro požiūrį į sveikatos apsaugos politiką, kurią reikėtų įgyvendinti nedelsiant ir nelaukiant, kol sveikatos apsaugos sistemos „prichvatizuotojai“ pergrupuos savo gretas naujam puolimui, palaikau visu 100 proc. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad V. Andriukaitis elgiasi teisingai. Tik nepulkite, mielieji farmacininkai ir privačios medicinos korifėjai šaukti nesavais balsais. Luktelėkite. O štai skaitytojui, kuris atsidūrė tarp dviejų ugnių ir vėlgi svarsto, kas geriau – privati ar valstybinė medicina, reikėtų atkreipti dėmesį keletą dalykų.
Pradėkime nuo propagandinės retorikos, kurią naudoja abi pusės ir kuri nesusijusi su pacientų gydymu ar konsulacijomis poliklinikoje. Akivaizdu, kad manevro laisvės V. Andriukaitis neturi. Kaip politikas jis gali pateikti tik Sveikatos apsaugos ministerijos poziciją ir iš dalies savo asmeninį požiūrį. Kaip valstybės pareigūnas jis negali apkaltinti privatininkų korupciniais susitarimais švaistant jiems per Valstybinę ligonių kasą (VLK) skiriamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšas. Tai yra visų mūsų pinigus.
Oponentai V. Andriukaitį kritikuoja pirmiausia mėgindami jam priklijuoti buvusio komunisto, socializmo puoselėtojo ir aršaus sovietmečio sistemos gynėjo etiketę. Kitaip tariant, veikiama per pasąmoninį lygmenį, kai visiems aišku, jog sovietmetis bet kuriuo atveju buvo blogybė, pasiuntusi į kapus šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, todėl tos sistemos kratomės visais įmanomais būdais. Tačiau visa tai, pripažinkime, neturi nieko bendra su kokybiška medicina ir apie ką kalba ministras. Jis tik sako – sugrąžinkime pacientams tai, ką beveik „prichvatizavo“ privačios medicinos šalininkai, sparčiai ir lyg iš gausybės rago siekia „įsisavinti“ PSDF pinigus.
Niekam ne paslaptis, kad privačios medicinos atstovai, nelygu kuriame sveikatos apsaugos lygyje jie veikia, pagalbos atėjusiam žmogui prirašo krūvas tyrimų, reikia jų ar nereikia, nusiųsdami pacientą ten, kur dirba tų privačių medikų draugai, giminės ir artimieji, verslo partneriai ir panašiai. PSDF dėl tokios privatininkų veiklos senka kaip upelis dykumoje ir galiausiai prieiname ribą, kai pradedama šaukti: „Skirkite daugiau pinigų sveikatos apsaugai“. Iš kur jų gauti – atsakymo toli ieškoti nereikia. Vienintelis sprendimas – didinti mokesčius arba išvis atsisakyti valstybei ir savivaldybėms priklausančių sveikatos priežiūros centrų. Jei pasirinktume antrąjį variantą, tuomet vis tiek prieitume ribą, kai tų pinigų trūktų ir tuomet neišvengiamai reikėtų didinti PSDF įmokas. Štai ir atsakymas tam žmogui, kuris svarsto, kas geriau – privati ar valstybinė medicina.
Kaip tik šią grėsmę įžvelgdamas V. Andriukaitis ir siūlo sprendimus, jog pirmiausia finansavimas turi būti skiriamas valstybinėms gydymo įstaigoms. Kitaip tariant, ministras siekia užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintą teisę piliečiams, jog valstybė, o ne kažin kokie farmacininkai ir privatūs gydytojai „rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“.
Beveik neabejoju, kad tuoj pat kas nors ims priešgyniauti, atseit ir privati medicina galėtų garantuoti 53-ojo Konstitucijos straipsnio įgyvendinimą. Drįstu ginčytis, kad ne, ir tai esu išdėsčiusi šiek tiek anksčiau, nes privačiai medicinai pirmiausia rūpi ne pacientas, o labiau PSDF lėšos. Juk už kiekvieno privataus gydytojo kabineto slypi toli gražu ne filantropinė motyvacija, o kur kas žemiškesni tikslai – teigiamas įplaukų ir išlaidų balansas. Ir šių tikslų pasekmes jau turime – medicinos paslaugos ligoniui, priklausomai nuo jo gyvenamosios vietos, tampa vis sunkiau pasiekiamos. Vis dažniau rajonų gydymo įstaigos negauna valstybinio užsakymo, nes VLK nesudaro su jomis sutarties arba mažina valstybinį užsakymą per kvotas, kurios, tikėtina, nustatomos, kaip jau sakiau, žemiškesniais tikslais. Sveikatos apsaugos „prichvatizatoriai“ (teatleidžia man lietuvių kalbos puoselėtojai) per pastaruosius 10 metų taip suįžūlėjo, kad jiems visiškai nusispjaut į jau minėtą Konstitucijos straipsnį.
Visaip bandoma sumenkinti valstybinėse gydymo įstaigose dirbančius medikus. Jie neva kyšininkai. Pirmiausia, tai yra nesąmonė. Bet palaukite, o kas tuomet jūs!? Jūsų „prichvatizatorių“ tiksluose labdarystės nė su žiburiu nesurasi, o už kiekvieną paslaugą paskaičiuojate lig cento. Juokas ima, kai kai kurios pacientų organizacijos pradėjo piktintis naujojo ministro užmačiomis. „Gelbėkit!“ – šaukia jie. Ar tikrai yra ką gelbėti? Tas žmogus, apie kurį rašiau pradžioje, besiblaškantis tarp „privačios“ ir „valstybinės“ medicinos, turbūt nežino, kad kai kurios pacientų organizacijos buvo įsteigtos suinteresuotų farmacijos kompanijų. O jeigu taip, tuomet kaip gali pasitikėti susirūpinusiais balsais? Manyčiau, kad pasitikėti negalima. Per daugybę metų Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje susikūrė tokia suinteresuotų firmų ir firmelių, gydytojų ir „pacientų“ struktūra, kuri dabar ir tarkuoja ministrą, šaukdami ir keldami erzelį, nuo kurio matyt jiems patiems užgulė ausis.
Manęs neįtikina teiginiai, kuomet apeliuojama į paciento pasirinkimo laisvę. Neva tai pacientas sprendžia, kur jam geriau gydytis, todėl V. Andriukaitis esą yra neteisus. Bet, pasakykite, kada V. Andriukaitis sakė, jog pasirinkimo nebus? Kada ministras bent užsiminė, jog valstybė atims paciento pinigus, juos pervesdama valstybinėms ligoninėms? Visa tai laikau oponentų kliedesiais, nes V. Andriukaitis siekia pertvarkyti pačią sistemą, grąžinant ją kaip tik pacientui, o ne atiduodant ją į privatininkų rankas. Juokas ima, kai medikas, dirbantis gydymo įstaigoje pusę dienos, išrašo pacientui siuntimą į kitą, tik jau privačią gydymo įstaigą, kurioje tas pats medikas pluša po pietų. Kur čia teisingumas paciento atžvilgiu, kai medikas, suinteresuotas savo kišene skirsto (būtent skirsto) sveikatos apsaugos lėšas. Privačios klinikos savininkas, žinoma, visuomet bus patenkintas tokia situacija.
Galima rasti tūkstantį ir vieną pavyzdį, kaip prisidengiant valstybės piliečių pinigais tarpsta privatininkai. Kai kurie jų net būdami vilkais avies kailiuose. Ar pamenate istoriją, kai sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas įsakė pervesti milijoną litų privačiam „Kraujo donorystės centrui“ už kraujo plazmą, kurios niekam nereikėjo, o ką jau kalbėti apie milijardą litų, kurį susižeria farmacininkai. Neabejoju, tokių istorijų jei ne kasdien, tai kas savaitę aptiktume ir šiomis dienomis, tik ne apie viską sužinome.
Neabejoju, kad ministras V. Andriukaitis elgiasi teisingai, siekdamas bent užminti ant tų ausų, kad demokratiškoje visuomenėje gyvenantis pilietis būtų garantuotas nemokama medicina. Juk kaip tik tokia medicina ir įtvirtinta Konstitucijoje! Ne vadovėlyje, ne praklamacijoje, o Konstitucijoje, kurią patvirtinome referendumu.
Reforma būtina jau seniai ir pirmiausia turėtume stiprinti valstybės garantuojamą mediciną. Joje irgi yra bėdų, bet tai jau kita tema.
Gražina Žiedelienė Kauno klinikinės ligoninės gydytoja terapeutė
