...Tai, kas įvyko Garliavoje, Klonio gatvėje 17, ankstų rytą, giliai sukrėtė kiekvieno sveiko proto Lietuvos žmogaus širdį – nėra žodžių, kurie galėtų tiksliai nusakyti, kaip baisiai mes visi jaučiamės...
Esu trijų mažamečių vaikų mama. Bandau įsivaizduoti, kad iškrypėlių gauja būtų šitaip traiškiusi bent vieno mano vaiko gyvenimą... ir negaliu. Aš nebūčiau iškentėjusi savo rankomis nesudraskiusi bent vieno iš jų, jei taikiu keliu išspręsti problemos jie man, kaip ir Drąsiui, nebūtų palikę jokios vilties... Bet dabar net ne tai svarbiausia.
Tokią dieną, kaip šiandien – kai visa Lietuva gyvena tuo, kas vakar atsitiko, sunku parinkti teisingus žodžius, nes plyšta širdis galvojant apie tai, kaip dabar jaučiasi mažutė mergaitė, jos teta, galima sakyti paaukojusi savo gyvenimą apginti mažylę, ir seneliai, kurie švelniai ir kantriai šitą ilgą laiką savo širdyse nešė didžiulę skausmo naštą – šitaip baisiai iš jų atimtas sūnus, sudaužytas dukters likimas, o dabar dar į nežinią išvilkta anūkėlė – juk visi suprantame, nesame asilų banda – šitą mergaitę greičiausiai pradangins, paskelbę, kad ji išvežta gyventi į užsienį. Juk taip jau nutiko antrajai mergaitei.
Į aikštes susirinkę žmonės verkia iš nevilties: ką galėtume padaryti, kad išgelbėtume mergaitę, kad neleistume jai vėl pakliūti atgal į iškrypėlės motinos ir jos gaujos rankas? 1991 metų sausio 13-tąją žmonės plikomis rankomis stabdė okupantų tankus, išgelbėjo Lietuvą. Dabar šarvuota kariuomenė užgrobė mažo vaiko namus, išdaužė langus ir duris – kas tai, karas? Okupacija grįžta? Mes savo namuose nebe saugūs, mes nebeturime kuo pasitikėti, nei viena valdiška įstaiga neturi galios sustabdyti tą siaubą? Ar į kiekvieno mūsų namus gali įsilaužti pabaisos su kaukėmis ir atimti mūsų vaikus? Skėsčioja rankomis tylieji mūsų valdžios vyrai: įstatymai, matote, virš visko... Tačiau kokie įstatymai, jei jie negina vaiko, jei jie skirti blogio gynimui, jei jie leidžia mūsų visų pinigais išlaikyti tą kariuomenę, kuri eina daužyti mūsų langų ir atiminėti vaikų, kad jais galėtų mėgautis nusikaltėliai iškrypėliai.
Mano sūnus, aktyviai stebėjęs įvykius Garliavoje man pasakė: „Mamyte, juk jei mergaitę atiduos motinai, daugiau nei vienas išprievartautas vaikas nepasiskųs. Mergaitė pasiskundė, tada jie nužudė jos tėvelį, o ją pačią vistiek atiduoda pedofilams...“
Vaiko lūpomis kalba tiesa, tai žinom visi... Aš tikiu mergaite ir tikiu savo sūnum, todėl sakau – tylėti nebeturime teisės.
Rytoj, šeštadienį, 12 valandą žmonės rinksis Vilniuje, Daukanto aikštėje, prie prezidentūros, kad savo buvimu pasakytų: „Man ne visvien“. Gal būt tai paskutinė galimybė būti išgirstiem. Būtinai būsiu ten ir aš, nes noriu, kad mano vaikai jaustųsi saugūs savo tėvynėje, kad tikėtų teisingumu ir galėtų būti laimingi...
Nora LAPINSKIENĖ
