Geras straipsnis.Pagarba straipsnio autoriui už tai.Tautiškumas yra didelė lietuvio vertybė.Tautiškumas ir tautinė savimonė daro žmogų tikruoju patriotu,o formalus pilietiškumas-tik formaliu patriotu.

Rainys yra tipinis tolerastas su kuriuo diskusiją yra visiška beprasmė.... Gėda dėl tokių radikalų siauro mąstymo.

Kažkaip neliko Lietuvos istorijoje pėdsakų, kad tautininkai "kovojo" dėl jos Nepriklausomybės. Lietuvos Taryboje Smetona ir Co visaip ieškojo, kaip čia išsisukus nuo to, lakstė į Berliną ir kitaip tai (Nepriklausomybės paskelbimą) sabotavo. Dėl šventos ramybės ir tam, kad darbas judėtų į priekį, Taryba pažadėjo Smetonai Tarybos pirmininko (paskui - ir laikinojo prezidento) pareigas - demokratiškai jis niekad nebuvo tokiu išrinktas.
Rinkimuose tautininkai nieko negaudavo (tauta jų tiesiog nepastebėdavo - kaip ir dabar), tai jie nuo 1920 iki 1926 kartu su SSRS ambasada Kaune rezgė prieš Lietuvą antikonstitucinį perversmą, sustabdžiusį pilietinės visuomenės tapsmą šalyje; paskui jį ir įvykdė. Tai buvo įžanga į 1940 metų nacionalinę katastrofą.
Kai reikėjo, valdžią Lietuvoje uzurpavę tautininkai nesugebėjo organizuoti pasipriešinimo okupantui, nors turėjo visą valdžią. Apgailėtinas "tautos vadas" pabėgo ir paliko šalį likimo valiai.
Nematėme jų ir pokario pasipriešinimo judėjime. Tautininkų kamariljos atstovai tik tyliai bezdėjo dipuku stovyklose arba leido knygeles apie niekam nežinomus jų "asmeninius nuopelnus". Jie buvo nepagaeidaujami išeivijos renginiuose ir organizacijose, nors tuo metu visos tiesos apie jų slaptą tarnystę Sovietams žmonės dar nežinojo. Lietuvos partizanai (kodėl jų tarpe nebuvo tautininkų?) savo 1949 metų deklaracijoje vienareikšmiškai atsiribojo nuo visų ideologinių, politinių ir kitokių tautininkų spekuliacijų, nuo jų "autoritetinio režimo" ir jo pasekmių.
Nematėme jų ir atkūriant Lietuvos Nepriklausomybę 1988 - 1991, kai Sąjūdis kūrė pilietinę ir demokratinę, o ne "tautinę" ir fašistinę valstybę. Kur tada buvo dabartiniai tautininkai? Triukšmų (kaip visada) lygyje? Nebent Ozolas juokino žmones savo antilenkiška patologija, ir Uoka - benzino buteliais savo kabinete...
Taip kad slėpkis, kagėbiste, ir nebandyk perrašinėti Lietuvos istorijos. O "Zuokula", koks jis bebūtų, neleido ne tik fašistėlių, bet ir gėjų eitynių centrinėmis Vilniaus gatvėmis. Gerai būtų, kad neleidęs dar ir bananais pavaišintų nurodymų nevykdančių chuliganų, kurių veiksmus apmokėjo Latvių gatvė.

Rainy, matyt jau pamiršai, jog Lietuvos Laisvę iškovojo ne kosmopolitai-libertarai, o nacionalistai (lietuviškai - tautininkai).

Gal priminti, ką tada sakė dabartinių "oligarchų-liberalų" tikrasis "kūrėjas":

Priminsiu pono Rainio idėjinio pirmtako mintis pasakytas tada, kada mes - Lietuvių nacionalistai - kovėmės dėl Lietuvos Laisvės - tiems, kas jau pamiršo, priminsiu, ką tada kalbėjo Brazauskas.

ALGIRDO MYKOLO BRAZAUSKO išsireiškimai:

„Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“, – taip apie Lietuvos Respublikos trispalvę 1988-aisiais sakė A.Brazauskas, išlydėdamas delegatus į partinę LKP konferenciją Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje. (dienraštis „Lietuvos rytas“ - Išsireiškimas Sąjūdžio mitinge Katedros a. išlydint Lietuvos LKP delegatus į IX partinę konferenciją, 1988)

„Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ (Interviu „Argumenty i fakty“, 1989, Nr.47)

„Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini.“ (Kalba „Vilmos“ įmonėje. „Tiesa“, 1989 03 03)

„Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina.“ („Žodis Lietuvos komunistams“, „Komunistas“, 1989 m., Nr.9)

„Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu.“ (dienraštis „Lietuvos rytas“ - Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą)

A.Brazauskas apie okupacinės kariuomenės išvedimą:

„Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ – A.Brazauskas apie okupacinės kariuomenės išvedimą. (dienraštis „Lietuvos rytas“- Kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 25)

„Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais.
Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją“.
(Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990 02 10)

Ponas Zolubai, gerbiu Jūsų amžių, bet Jūs nesate teisus.
Ne viskas man patiko Adamkaus veikloje, ne viskas patinka ir socialdemokratų veikloje, bet šiuo klausimu jie yra visiškai teisūs, nes:
1. Negalima atiduoti radikalams ir ekstremistams visų mūsų bendros šventės, juolab kad jų pažiūrų grupuotės niekaip neprisidėjo prie Nepriklausomybės atkūrimo;
2. Žinoma, jiems negalima uždrausti švęsti taip, kaip jie tą šventę įsivaizduoja, bet nebūtina kitų sąskaita suteikti jiems Lietuvos sostinės centrines gatves ir aikštes;
3. Jei jau valdžia nutarė padaryti taip, kaip nutarė (neleisti eitynių Gedimino prospektu), ji turėjo būti nuosekli iki galo ir nenuolaidžiauti, kad negalėtų visokie kundrotai su ozolais triumfuoti. Tai - spjūvis į veidą Lietuvos pilietinei visuomenei.
Ir nebandykite sukergti tautiškumo su pilietiškumu. Viską griaunančio tautiškumo (primityvaus nacionalizmo) mūsuose net per daug, o štai pilietiškumo - nerasta, dėl ko ir nesugebame sukurti pinavaertės demokratinės valstybės (o ne vien tik jos iškabą).