Ji man priminė nuotykį, kurį prezidentė Dalia Grybauskaitė išgyveno Strasbūre, nuvažiavusi atsiimti ordinų „Už išskirtinį (kaip pasigyrė) Lietuvos pirmininkavimą ES“. Kiekvienas gali patikrinti, ar tikrai buvo kuo girtis, lyginant kuklius pasiekimus su garsiais ir ambicingais pranašavimais. Juos galima rasti vokiškoje Vikipedijos versijoje (lietuvių kalba šiuos pažadus gėdingai nutyli), bet tai atskira tema. Grįžkime prie įžeidimo, kurį mūsų prezidentė patyrė EP būstinėje Prancūzijoje.
„Taigi kalba, šlovinanti nuopelnus ES Tarybos atstovų akivaizdoje, taukštelėta, krūtinė apdovanojimams atstatyta, o čia staiga... „Oi, dėmė, dėmė! Kokia nesėkmė!“ Atsirado nenuolankusis, parodęs dėmę. Aš taip pat iš pradžių nusiminčiau. Užuot piktinusis tais, kurie atkreipia dėmesį, kad po užsienio salonus nebėgiojama dėmėtu munduru, ir truputį pamąsčiusi pripažinčiau, kad ši dėmė turi būti pašalinta, nes anksčiau ar vėliau mano prezidento munduras diskredituos ir visą Lietuvą. O jei taip, tai nėra tinkama rikiuotis eilėje dėl ordinų.
„Kai kurie šia tema kalba tam, kad diskredituotų Lietuvą šalyje ir už jos ribų“, – taip prezidentė pakomentavo Valdemaro Tomaševskio kalbą, pasakytą Europos konservatorių ir reformatorių frakcijos vardu, kurioje politikas atskleidė, kaip Lietuvoje negailestingai baudžiamos mažumos už bandymus naudoti savo gimtąją kalbą – taigi už tai, ko ES tikisi iš visų valstybių narių. Lietuva iš šių rekomendacijų ir toliau sau tyčiojasi, o kova su tautinės mažumos kalba, kaip teisingai pažymėjo europarlamentaras, mūsų valstybėje yra „palaikoma aukščiausių valdžios institucijų“ su ponia prezidente priešakyje, kaip Reitanas besigulančia, kad tik Lietuvos Seime neleistų priimti Tautinių mažumų įstatymo, atitinkančio ES standartus.
Įdomu, kad po sausio 14 d. įvykių Strasbūre apie Lietuvos diskreditavimą užgiedojo net ir ši aplinka, kuri nuo seno ponios prezidentės veiklos pasiekimus, net Jos Ekscelenciją asmeniškai, diskredituoja labai noriai ir itin dažnai: „Septyniskart po du kartus, aštuonis kartus po vieną, iki vakaro du kartus, ir iš ryto vėl.“ Bet paaiškėja, jog tai, kas jiems yra norma, europarlamentarui Tomaševskiui – jau įžūlumas. Unikalus įžūlumas, nes užuot po savo kalbos pasislėpęs pelės urvelyje ir išgyvenęs, kad „gal per drąsiai!“ – kaip sužinau iš gimtosios žiniasklaidos – europarlamento narys persekiojo ponią prezidentę parlamento pastate.
Taigi nebijojo pažvelgti į piktas Jos akis. Visai atvirkščiai, kaip atskleidė žiniasklaida, – jis norėjo atkreipti Jos Ekscelencijos dėmesį, kad ši prasilenkė su tiesa, kai tvirtino, kad „nė viena Europos organizacija, tyrusi kaltinimus dėl mažumų diskriminacijos Lietuvoje, nepatvirtino šių įtarimų“. Jei prezidentė nebūtų pabėgusi nuo parlamentaro, jis tikriausiai išvardintų jai net šešias organizacijas, pateikusias tokius priekaištus. Bet dar na viskas prarasta. Kad atnaujintų atmintį, Dalia Grybauskaitė gali šiame portale perskaityti ir apie tas organizacijas, ir apie jų kaltinimus. Šalčininkų lenkų mokyklų tėvų forumas buvo toks mandagus, kad chronologine tvarka pateikė jų sąrašą su nuorodomis į nepalankius mūsų šaliai raportus.
Tačiau aš negaliu atsispirti nuojautai, kad mūsų prezidentė turi puikią atmintį. Tai todėl, kad Strasbūre nesiekė konfrontacijos su europarlamentaru Tomaševskiu. Pabėgo nuo tiesos. Tikriausiai nepastebėjo, kad kovoje dėl tiesos Tomaševskis yra labai užsispyręs. Kabinosi tos tiesos nuo vaikystės, o aš pažįstu šį žmogų daugiau kaip 35 metus, nes jis yra mano mokyklos draugas. Puikiai prisimenu, kad buvo labai gabus mokinys, bet maištingas. Jis negalėjo susitaikyti su tuo metu galiojusia istorijos vadovėlių versija ir nuo mažens žinojo nefalsifikuotą. Jis sugebėjo per pamoką sukelti pedagogams nelabai patogią diskusiją (ar tai jums nieko neprimena?). Būtent tuo metu, kai mūsų dabartinė prezidentė studijavo aukštojoje partinėje mokykloje, penkiolikmetis Valdemaras mus, savo kolegas, tokius pačius kaip jis paauglius, mokė tiesos apie Katynę. Viskas vyko lauko darbų kolūkyje, į kuriuos tuo metu prievarta buvo siunčiami vyresniųjų klasių mokiniai, metu. Šiandien man šiurpuliai eina vien tik pagalvojus, kad kas nors tada galėjo mūsų globėjams išduoti, jog vakare prie laužo, kai liekame vieni, vienas iš mūsų skleidžia pavojingą antisovietiškumą, o likusieji klausosi jo sulaikę kvėpavimą. Laimei, Judų tarp mūsų nebuvo.
Man subrendęs politikas yra tas, kuris neįsižeidžia dėl tiesos. Ir toks, kuris ramiai gali išklausyti šią tiesą. Prezidentė D. Grybauskaitė, jei nors kartą šalyje įsiklausytų į tai, ką sako mažumos atstovai, neturėtų raudonuoti Strasbūre. Neturėtų gintis nuvalkiota fraze, kad „nėra ES šalies, kurioje tautinių mažumų padėtis būtų geresnė nei Lietuvoje“. Juk reikalas tas, kad šią situaciją nepriklausoma Lietuva paveldėjo – gėda pasakyti! – iš Sovietų ir kad 23 metus metodiškai ir entuziastingai ją blogina. Nėra metų, kad Lietuvos valdžia nenudžiautų lenkų mažumai šios „geriausios iš geriausių situacijų“ nors gabalo. Tuo metu, kai kitose ES šalyse mažumos gauna vis daugiau teisių ir laisvių, pas mus ribojamos net ir kažkada turėtos, naudojant įvairius metodus ir kaltinimus įstatymų pažeidimu. Taip ir dabar. „Ar Lietuvos lenkams teisės aktai netaikomi?“ – ironizuoja DELFI kažkoks Vytautas Sinica, priekabus jaunuolis, kuris skundžia europarlamentarą V. Tomaševskį, kad jo Strasbūro kalba ginant mažumas buvo „klaidinga ir įžeidžianti valstybę“.
Sinica tarsi papūga žongliruoja pasiteisinimais, už kurių metų metais slepiasi Lietuvos politikai, atkakliai teigiantys, kad Lietuvos ratifikuota Tautinių mažumų teisių apsaugos pagrindų konvencija yra tarsi Lego plytelių dėžutė – kiekvienas gali pasirinkti ką nori ir ką nori statyti. Ir geriausia visus tuos rakandus mesti į kampą, nes tai nemalonus žaislas. Jei pas mus nors truputį šios Konvencijos būtų laikomasi, Strasbūre nebūtų dėmės, nes nebūtų 43 400 litų baudos, skirtos Šalčininkų savivaldybės administracijos direktoriui už tai, kad šio rajono gyventojai nenori nuimti nuo privačių namų lentelių lenkų kalba.
Europos Parlamento narys nekalbėtų apie tai kaip apie represiją, o Sinica neturėtų gudrauti, kad „bauda už galiojančių teisės aktų nesilaikymą – tai ne represija“. Neturėtų taip pat meluoti, kad „nėra tokios teisės, kaip žmogaus teisė į viešuosius užrašus mažumos kalba“, nei sukti, kad „nurodančios tokias teises konvencijos yra tik rekomendacinio pobūdžio“. Tiesiog taip atsitinka, kad „rekomendacija“ yra ne kas kita kaip „pavedimas“. Todėl į Sinicos klausimą atsakysiu klausimu: „Ar Lietuvoje yra privaloma ES teisė? Ar prisijungdama prie ES, Lietuva nesutiko su šių įstatymų viršenybe prieš nacionalinę teisę?“
Sutinku, kad minėtų lentelių kabinimas privačiose teritorijose yra ne tik pilietinio maišto, bet ir pilietinės brandos pavyzdys. Žmonės žino savo teises. Jie tokiu būdu siunčia signalą savo atstovams Seime – LLRA nariams – kad šie atkakliai siektų, jog būtų priimtas Tautinių mažumų įstatymas, kuris Lietuvai yra labiau reikalingas nei Lietuvos lenkams. Tai būtų įrodymas, kad mūsų valstybė pagaliau pradėjo gerbti iki šiol niekintus savo tarptautinius įsipareigojimus.
Nebent prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip ir Sinica, mano, jog Lietuva turėtų didžiuotis, kad taip aistringai persekioja Vilniaus krašto pareigūnus dėl šių lentelių. Tačiau tokiu atveju nereikėjo Strasbūre bėgti nuo Europos Parlamento nario V. Tomaševskio, paėmus jį už alkūnės vilkti prieš žurnalistus lyg teigiant: tai yra kalbinių nusikaltėlių atstovas ir gynėjas! O mes tokius baudėme, baudžiame ir bausime vis labiau. Nes tokia mūsų teisė, kurios nesiruošiame pritaikyti prie kažkokios ten nesąmoningos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, nors ją ir ratifikavome. Juo labiau prie Europos regioninių arba mažumų kalbų chartijos, nes reikia būti kvailiu tikintis, kad padarysime klaidą ir taip pat ratifikuosime ją. Po tokio nuoširdaus manifesto Dalia Grybauskaitė galėtų grįžti iš Strasbūro su skydu, o ne ant skydo. Tačiau ar ji galėtų dar grįžti į Strasbūrą? Tai klausimas.
Lucyna Schiller Nürnberg, Vokietija
